Anotacija. Romane
„Žmogaus kūnas“ kalbama apie karą: Afganistane, tarp žmonių, šeimoje, apie nematomą ir labai pavojingą kovą su pačiu savimi.
Kas yra šeima? Kodėl kyla karas? Kaip tampama kareiviu?
Viršila Antonijus Renė vadovauja vaikinų būriui. Vos dvidešimties
seržantas Robertas Jietris – vienas jauniausių. Misija Afganistane jam
ir daugeliui kitų pirmas didelis gyvenimo išbandymas. Išsekę nuo
karščio, kankinami nuobodulio, baimės ir nuolatinės grėsmės, nors šioji
kasdien atrodo vis neįtikimesnė, bazėje kareiviai kuria savo gyvenimą:
mezga draugystes, veliasi į konfliktus, įsimyli ir visaip stengiasi
prasiblaškyti.
Ir tiktai naktimis, išsitiesę ant gultų, jie vis dar
nustebinami prisiminimų iš ano – taikaus gyvenimo. Visiškoje tyloje,
tiek civilizacijos, tiek gamtos, girdi, kaip plaka jų širdis, kaip ūžia
kiti vidaus organai – kaip nepaliaujamai veikia žmogaus kūnas.
Jie
dar nežino, kad yra atsiųsti į vieną pavojingiausių konflikto zonų:
„smėlio dėžę, kurioje nuolat nutinka nelaimių“, kur, regis, nieko nėra,
vien dulkės, kur dienos šviesa tokia ryški, jog sukelia konjunktyvitą, o
naktimis lempos nedegamos, kad nebūtum apšaudytas iš minosvaidžių.