2014 m. sausio 18 d., šeštadienis

Anonimė [Marta Hillers] "Moteris Berlyne"


Anotacija.  

  TAI LABIAUSIAI ŠOKIRUOJANTI KNYGA APIE ANTRĄJĮ PASAULINĮ KARĄ, KOKIĄ TIK ESATE SKAITĘ.

   „Knyga siaubingai aiškiai ir detaliai atskleidžia žmonių rasės atsparumą, šokiruojantį sugebėjimą prisitaikyti... Pasakojimas tragiškas, bet visiškai įtraukiantis ir, svarbiausia, tikras." 
Daily Telegraph

    Anonimės pasirašytas dienoraštis ilgai keliavo Vakarų Berlyne iš rankų į rankas kaip 1959 m. Švedijoje vokiečių kalba išleistos knygelės fotokopija. Tai didelė ir labai nepatogi sensacija. Viskas, kas čia aprašyta, yra tikra. Jūs daugiau niekuomet nežiūrėsite į Antrojo Pasaulinio karo baigtį taip pat. Jūs iš naujo perkainosite, kas yra laimėtojai, pralaimėtojai ir tikrosios aukos. Tik dabar, iš naujo perleidus knygą, pribrendo laikas atviram ir nuodugniam šio teksto vertinimui.

Berlynas, 1945
   1945 m. balandžio 20 d. Paskutinis fiurerio gimtadienis, bet slėptuvėse lindinčiai moteriai, kaip ir daugumai berlyniečių užėjus rusams, jis mažai rūpi. Bombos, maistas, oras, pokalbiai rūsyje, prievartavimai ir eilės prie maisto produktų – tokia kasdienybė, įsigėrusi į šio dienoraščio puslapius. Moteris rašo skubėdama, neretai trumpindama žodžius, radusi laisvą akimirką tarp lėktuvų antskrydžių, rusų kareivių vizitų ir darbo: „Man gera rašyti. Nukreipia dėmesį kitur. Noriu, kad Gerdas perskaitytų, kai sugrįš." Kai jis sugrįžta, sako negalintis suprasti sutrumpinimų, pavyzdžiui, Schdg. išgirdęs, kad tai Schändung (vok. išžaginimas), nieko nesakęs išeina...
Apie autorę
  Knyga „Moteris Berlyne" pasirašyta Anonimės. Tačiau šiandien jos tapatybė jau žinoma. Šokiruojantį istorijos tarpsnį užfiksavusią „Moterį Berlyne" parašė garsi vokiečių žurnalistė Marta Hillers (1911 - 2001). Jos pačios prašymu dienoraštis saugumo sumetimais turėjo likti nepasirašytas iki jos mirties. Kodėl? Ar M. Hillers gėdijosi to, ką išgyveno? Tiesiog pokario visuomenės moralė spaudė moteris neturėti „praeities". Knyga sulaukė kelių ekranizacijų ir laikoma, ko gero, autentiškiausiu Antrojo Pasaulinio karo dokumentu.

Puslapių skaičius: 352
Leidykla:
Obuolys, 2009
Perskaityta: 2014 01 13
Knyga: iš bibliotekos


   Knyga susidomėjau ir panorau ją perskaityti po tikrai įdomios apžvalgos. Tačiau į skambią pirmąją frazę apie knygą, kuri yra "labiausiai šokiruojanti" žvelgiau kiek atsargiai ir nepatikliai. Dabar, ją perskaičiusi, galiu drąsiai pritarti šiam teiginiui, ji išties yra viena iš labiausiai mane šokiravusių knygų parašytų apie Antrąjį pasaulinį karą. Tik šįkart šis pasakojimas iš kitos barikadų pusės - tai jaunos vokietės liudijimas apie karo baigtį, apie tai kas vyko Berlyne prieš, per ir po Hitlerio ir jo pakalikų sutriuškinimo.
   Perskaičius prireikė laiko suvokti tai, ką perskaičiau t. y. suvokti, kad tai nėra sukurta, kad tai vyko iš tikro, o ne lakioje rašytojo vaizduotėje. Šiurpu buvo skaityti apie moterų prievartavimus, apie tai kaip jos ir aplinkiniai pradeda priimti tai kaip natūralią karo pasekmę, susitaiko su prievarta. O ir pokalbiai tarpusavyje prasidėdavo nuo klausimų: "Kiek kartų tave išprievartavo?", net buvo juokaujama šia tema. Tai tikriausiai buvo tam tikra gynybos forma, nes galvojant apie tai, kas su tavimi įvyko ir gali bet kada įvykti, galima išprotėti. Belieka apsišarvuoti panieka, humoru, leistis užvaldomai vienintelio ir svarbiausio instinkto - išlikti.
   Apie šią knyga galėčiau rašyti ir rašyti, bet nenoriu įkyrėti ar primesti savo nuomonę, galiu tik rekomenduoti ją perskaityti ir pasidaryti savas išvadas.
  Sunku net įvertinti knygą, nes kažkur įkyriai kirba klausimas - ar aš turiu tam teisę? Tačiau užtildau tą balselį ir vertinu tai, kaip knyga paveikė mane, o t.y. labai stipriai.

Vertinimas 5+/5

Ekranizacija:



O čia dar keletas kadrų iš tuometinio Berlyno:












 
   

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą