Anotacija. Šešiolikmetės Heizelės ir septyniolikmečio Ogasto meilės istorija, papasakota pačios Heizelės. Jiedu susipažino sunkiomis ligomis sergančių vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Jaunuoliai turi daug svajonių, tačiau liga (o gal žvaigždės) patvarko savaip. Per trumpą kartu jiems skirtą laiką abu ieško ir randa atsakymus į begalę klausimų apie gyvenimą ir mirtį.
Šis pasakojimas – nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos.
Van Hautenai,
esu geras žmogus, bet netikęs rašytojas. Pats esi netikęs žmogus, bet geras rašytojas. Iš mūsų būtų gera komanda. Nenoriu prašyti jokios paslaugos, bet jeigu turi laiko, – o aš mačiau, kad jo turi marias, – sakau, gal parašytum Heizelei nekrologą. (...)
Štai ką rašau apie Heizelę.
Kone kiekvienas trokšta palikti pasaulyje kokią žymę. Užrašyti palikimą. Apgauti mirtį. Visi norime, kad mus kiti prisimintų. Ir aš noriu. Labiausiai bijau tapti dar viena neprisimenama auka sename ir negarbingame kare su liga. Aš noriu palikti žymę.
Bet, van Hautenai, žmonių paliekamos žymės dažnai esti randai. (...)
Heizelė kitokia. Seni, ji vaikšto nerūpestingai. Ji vaikšto žeme nerūpestingai. Mat Heizelė žino tiesą: pasaulį mes galime ir nuskriausti, ne tik jam padėti, bet veikiausiai nepadarysime nei to, nei to.
Žmonės sakys, kaip liūdna, kad ji palieka mažesnį randą, kad mažai kas ją prisimena, kad ji buvo mylima stipriai, bet ne plačiai. Bet, van Hautenai, nė kiek ne liūdna. Tai pergalė. (...)
Po to, kai sužibau darant pozitronų emisijos tomografiją, įsmukau pas ją į ISS. Ji gulėjo be sąmonės. (...) Tačiau jos ranka tebebuvo jos ranka, šilta, nagai nudažyti tamsiai mėlyna, beveik juoda spalva, aš tik laikiau jos ranką, stengdamasis įsivaizduoti pasaulį be mudviejų, ir gal akimirką buvau toks geras, kad tikėjausi ją numirsiant ir nesužinosiant, jog ir aš mirsiu. Bet paskui užsinorėjau daugiau laiko, kad galėtume vienas kitą pamilti. Manau, šis noras išsipildė. Aš palikau savo randą. (...)
Ogastas
Leidykla: Alma littera, 2013
Perskaityta: 2014 05 25
Knyga: iš bibliotekos.
Jei reikėtų šią knygą apibūdinti vienu sakiniu tai manau jis būtų daugmaž toks - tai knyga, skirta paaugliams ir jaunuoliams, apie dviejų jaunų, bet gyvenimo išbandymų užgrūdintų žmonių meilę, tą tikrąją, nepamirštant meilės gyvenimui, iki paskutinio atodūsio.
 |
| John Green |
Knygų apie ligas, ir tuo labiau mirtinas yra tikrai nemažai. Vienos labiau lėkštos, kitos mažiau, o trečios tos, kurios įsimeni, kurias nusėda į atmintį. Ši, bent mano atveju, žinau ilgam neišliks, jau dabar blėsta įspūdžiai (o praėjo vos daugiau nei savaitė!). Tikriausiai peršokau tą amžių, kuomet paaugliška meilė išspausdavo ašarą, o ką jau kalbėt apie mirtinų ligonių meilę! Jei būčiau skaičiusi prieš gerus 5-6 m. manau būčiau plūdusi ašarų upeliais. O dabar skaitant didelių emocijų knyga man nesukėlė. Neesu beširdė man tikrai buvo gaila Ogasto ir Heizelės dėl tokios jų lemties. Abiejų santykiai aprašyti gražiai, idiliškai - liga nustumiama į užkulisius, o scenoje visu gražumu sušvinta Meilė. Bet visgi šiek tiek per saldu. Pasigedau paaugliško maištavimo, trūko realizmo.
Kaip sakoma - kiekvienai knygai perskaityti yra savas laikas, šiai mano laikas matyt jau buvo praėjęs :) Bet jūs skaitykit, išgyvenkit, įsijauskit.
Vertinimas 3/5
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą