Oficialiai. Istorija
prasideda senelių namuose netoli Čikagos. Devyniasdešimtmetis vaidingas
senis Džeikobas Jankovskis, negalintis susitaikyti su savo senatve ir
bejėgiškumu, stebi netoliese įsikūrusio keliaujančio cirko gyvenimą.
Buvusį veterinarą prisiminimai nuneša į trečiąjį XX a. dešimtmetį,
didžiosios depresijos laikus. Ir į cirką.
Septyniolikmetį
Džeikobą krizė užgriūva netikėtai ir negailestingai: per vieną dieną
jis netenka ir tėvų, ir namų. Beveik baigtos veterinarijos studijos taip
pat praranda prasmę – ir apkvaitęs iš nevilties gerų tėvų vaikas staiga
šoka į riedantį traukinį. Pasirodo, jis pakliuvo į keliaujantį cirką.
Cirko realybė už blizgučiais nusagstytos užuolaidos – skaudi: žavus ir
nenuspėjamai žiaurus direktorius, bedarbiai, kiekviename mieste
laukiantys laisvos vietelės, nebegalinčių dirbti juodadarbių mėtymas iš
važiuojančio traukinio... Jaudinantis ir įtampos kupinas gyvenimas, į
kurio verpetą patekęs Džeikobas iš geltonsnapio studento tampa cirko
gyvūnų gydytoju, staigiai suvyriškėja (nesakysime, kokiomis
aplinkybėmis) ir įsimyli. Netgi du kartus: žavią artistę cirko
direktoriaus žmoną Marleną ir protingą, bet užsispyrusią dramblę Rozą.
Prasideda blogiausias ir geriausias Džeikobo gyvenimo laikas...
„Vanduo
drambliams“ – nuostabi istorija: pilna įtampos, patraukli, juokinga ir
graudi – kaip tikrai geras pasaulinio lygio cirko vaidinimas. Šis
pasakojimas pavergs netgi tuos, kurie nemėgsta cirko; juk argi visas
gyvenimas nėra cirkas? Ypač visuotinės krizės laikais.