 |
| Charles Perrault |
Tikriausiai nesuklysiu teigdama, jog kiekvienas vaikystėje turėjome mėgstamiausią pasaką, eilėraštį ar knygą. Manoji buvo - "Pelenė" (o kokia jūsų?). Todėl norėdama nors trumpam žvilgtelėti pro vaikystės "duris" ir pasirinkau šios ir daugelio kitų puikių bei laiko patikrintų pasakų autorių. Taigi susipažinkime:
Šarlis Pero (Charles Perrault, 1628 m. sausio 12 d. Paryžiuje – 1703 m. gegužės 16 d. ten pat) – prancūzų rašytojas-pasakininkas, poetas ir kritikas.
Jis buvo septintas ir paskutinis vaikas paryžiečio advokato šeimoje.
Kaip ir vyresnieji broliai, Šarlis lankė koledžą, kur greitai tapo vienu
geriausių mokinių. Septynerius metus pasimokęs, susiginčijo su
direktoriumi, metė koledžą ir toliau į mokslus gilinosi savarankiškai:
mokėsi istorijos, gilinosi į Bibliją, Vergilijų, Horacijų, Tacitą.
Studijavo Orleano universiteto Teisės fakultete ir įgijo advokato
laipsnį. Dirbo karaliaus valdininku. Pirmasis kūrinys - eiliuota parodija
"Trojos sienos, arba Burleskos atsiradimas".
Charles Perrault 1672 m. susituokė su Marie Guichon. Po šešerių metų jis
tapo našliu su keturiais vaikais. Nuo 1695 m. žurnaluose imta spausdinti
pasakas, apsakymus, tačiau šie kūrinėliai skiriami daugiau jo paties
vaikams. 1696 m. žurnale „Mercure galant“ išspausdinta pasaka
„Miegančioji gražuolė“. Ji taip patiko skaitytojams, kad kitamet jos
autorius parašė „Motušės Žąsies pasakas“, kurios ir pelnė Charles
Perrault pasaulinę šlovę. Rašė alegorines poemas, odes bei galantiškas eiles. Yra parašęs tokias
pasakas kaip „Raudonkepuraitė“, „Miegančioji gražuolė“, „Batuotas
katinas“, „Asilo oda“, „Pelenė“, „Mėlynbarzdis“ ir kt. Pagal jo pasakų
siužetus yra sukurta operų ir baletų.
Savo laiku Prancūzijoje Perrault kūriniai sukeldavo ir nemažai aistrų: kartą viešai perskaitęs savo eiliuotą kūrinį rašytojas įžiebė vadinamąjį „senųjų ir naujųjų“ ginčą, kuris taip įsisiūbavo, kad turėjo įsikišti karalius. Pats atstovaudamas naujiesiems, moderniesiems laikams Perrault teigė, kad Prancūzijos kultūra ir literatūra turi atsigręžti į pagoniškąją patirtį, folklorą, į dabarties realijas, o ne į Antikos laikų politiką, kultūrą. Galbūt todėl Perrault pasakų variantai vėliau sugrįžo į žodinę tradiciją ir buvo iš naujo užrašinėjami kaip liaudies kūryba.Ne vienoje Š. Pero pasakoje atsispindi XVII a. pabaigos Prancūzijos realijos, daugybė su humoru pateiktų kasdienio aristokratijos gyvenimo smulkmenų. Štai karalius ir karalienė iš Miegančiosios gražuolės išbando visus gydomuosius pasaulio vandenis, kad tik susilauktų vaikų. Moraluose kreipiamasi į tuometinės epochos žmones, ir tuo jie skiriasi nuo liaudies pasakų moralų: Raudonkepuraitės pabaigoje nuskamba perspėjimas jaunoms merginoms, kurios pavojingai elgiasi pasitikėdamos visokio plauko žmonėmis, ir todėl nieko keista, jei būna "vilkų" suėstos; jos mokomos būti atsargios su "saldžiabalsiais" vilkais, kurie yra visų pavojingiausi. Remdamasis įvairiais šaltiniais, rašytojas sukūrė savo pasakų pasaulį.
Šaltiniai:
Kaip žinote šio autoriaus pasakų ekranizacijų, meninių pastatymų ar kitokių interpretacijų yra labai daug ir įvairių. Taip pat yra visa galybė iliustracijų (išrinkau man labiausiai patikusias):
"Pelenė":
"Mėlynbarzdis":
"Miegančioji gražuolė":
"Batuotas katinas":
"Raudonkepuraitė":
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą