Romain Gary "Gyvenimas dar prieš akis"

   Anotacija. „Gyvenimas dar prieš akis“ – be abejonės, vienas geriausių šio rašytojo kūrinių. Romane aprašomas žemiausių Paryžiaus sluoksnių gyvenimas. Imigrantai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, prostitutės ir suteneriai – tokia yra skurdi ir nuodėminga aplinka, kurioje auga pagrindinis romano veikėjas – berniukas Momo. Gyvendamas į pensiją išėjusios prostitutės ponios Rozos pensione, Momo išeina visą „pogrindinio“ gyvenimo mokyklą, tačiau nepaisydamas jį supančio purvo,  į pasaulį žvelgia su švelnia ironija, vilties ir meilės kupinomis akimis.

   Dainų kūrėja ir atlikėja Alina Orlova savo įvairiaspalvius kūrybinius ieškojimus papildė dar vienu debiutu – ji sukūrė viršelį vieno talentingiausių XX amžiaus rašytojų Romeno Gari (Romain Gary) romanui „Gyvenimas dar prieš akis“.

 Romaino Gary‘o „Gyvenimas dar prieš akis“ – romanas, už kurį autorius, pasivadinęs dar vienu išgalvotu slapyvardžiu (Emile Ajaras), antrą kartą gavo Goncourt’ų premiją (tai vienintelis atvejis istorijoje).

Puslapių skaičius: 192

Leidykla: Vaga, 2008

Perskaityta: 2014 07 06

Knyga: iš bibliotekos.

R. Gary

   Pirmas žvilgsnis į viršelį mane sutrikdė - kaip čia taip nejau R. Gary rašė ir vaikiškas knygas??? Ir kaip gi aš nežinojau šio fakto?? Taigi vien smalsumo vedina (ir neslėpsiu - simpatijos rašytojui) į šalį padėjau Parulskio knygą ir pasiėmiau šią (norėjau imti abi, bet ir taip vargiai tilpau į leistinų išduoti knygų limitą - vos 5 :) ). Taigi taip ir parkeliavau su ja namo ir atidėjau savaitei, kada pradėsiu atostogas ir norėsiu ko nors neįpareigojančio ir "lengvai nurijamo". Bet visai nepagražindama galiu pasakyti, kad eilinį kartą mano susidaryta išankstinė nuomonė (kad ir kaip stengiuosi to nebedaryti..) apie knygą pažiro į šukes vos perskaičius pirmą dešimtį puslapių.

 „Kai nėra kam jūsų mylėti, viskas sueina į lašinius.“

  Taigi kaip jau supratote ši knyga visai ne vaikams, tačiau ji apie vaiką - arabą Muchamedą (Momo), jis ir pasakoja savo istoriją, vaizduoja pasaulį aplink save - tiek tikrą, tiek susikurtą. Momo gerai nežino, nei kas, nei kur jo tėvai, nei galų gale kiek tiksliai jam metų, tačiau puikiai išmano "pogrindinį" Paryžiaus gyvenimą, o dar geriau supranta, jog nieko šiame pasaulyje neturi apart Rozos, kuri diena iš dienos vis labiau artėja prie akistatos su mirtimi ir po jos sekančia amžinybe. 

   Romane netrūksta veikėjų - jų daug ir įvairių, daugiausia jų suluošinti gyvenimo negandų, tačiau nepalaužti, nepraradę žmogiškumo. Tai labiausiai ir stebino - aplinkos ir žmonių kontrastas: aplinka labai nesvetinga, tačiau žmonės visai kas kita.

   Man knyga patiko (apart apgailėtino viršelio, bet čia tik smulkmena), tačiau vietomis buvo kebloka atsekti, kur tikrovė, o kur tik Momo vaizduotės žaismas su visais jo susikurtais draugais. Bet galų gale, o kas belieka vienišam ir bijančiam ateities vaikui?

Vertinimas 4+/5