Marina Stepnova "Lazario moterys"

Anotacija.

Lindtas buvo pats paprasčiausias genijus – ir tai suprato net tie, kurie apskritai nieko nesuprato. Ypač moksle.

  „Lazario moterys“ – knyga, pasakojanti dvidešimtojo amžiaus istoriją nuo jo pradžios iki mūsų dienų. Tai šeimos saga, kurios centre pagrindinis veikėjas, Lazaris Lindtas – našlaitis su tvirtu charakteriu ir neįtikėtinais gabumais fizikai bei chemijai. Tai neįtikėtina asmenybė, šviesos greičiu kylanti karjeros laiptais, stebina savo genialumu ir valdo mokslininkus bei politikus. Tačiau Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną jis pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia, anaiptol ne sūnaus ar draugo meile – tačiau ji taip niekada ir neprasiveržia į paviršių.

   Jaunutę Galiną jis sutinka po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas, įsimyli iki ausų ir jėga įsiveržia į jos gyvenimą, sugriaudamas jį ir pelnydamas tik su pasišlykštėjimu sumišusią neapykantą. Toji nepaykanta ilgam aptemdys ne tik Galinos, bet ir visų gyvenimą. Ir tik trečioji Lazario moteris, anūkė Lidočka paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimyninio scenarijaus, grąžindama ramybės ir meilės galimybę į Lazario Lindto amžiaus pradžioje užvirtą aistrų katilą.

   "Lazario moterys“ – tikras romanas, įrodantis, jog vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą, aistrą ir pasibjaurėjimą, apie istoriją, karą ir mokslą.

Marina Stepnova

   Marina Stepnova (g. 1971 m. Efremove, Tulos srityje) – rusų rašytoja, žurnalistė ir vertėja iš rumunų kalbos. Šiuo metu vadovauja žurnalui vyrams XXL. Ši autorė sugeba sėkmingai derinti komercinę žurnalistiką ir literatūrinę veiklą. Iš pradžių iš komercinės žurnalistės ir redaktorės niekas nesitikėjo literatūrinio talento, todėl jos romanai tapo tikru atradimu Rusijoje. „Lazario moterys“ – antrasis M. Stepnovos romanas, 2012 m. apdovanotas konkurso “Bolshaja kniga” bronzos premija.

Puslapių skaičius: 392
Leidykla: Tyto alba, 2013
Perskaityta: 2014 02 01
Knyga: iš bibliotekos

   Nežinau kodėl, bet pasirodė labai sunku aprašyti šią knygą tad vis atidėliojau šį "darbą", o dabar, praėjus kuriam laikui, net nebežinau ką apie ją pasakyti. Deja knyga mano atminty paliko tik labai neryškius pėdsakus, nežinau tikriausiai netinkamu laiku ir netinkamos nuotaikos skaičiau. Kaip teko pastebėti daugelio skaičiusiųjų atsiliepimai kuo geriausi, o manieji tokie šiaip sau - jei ne prasti tai bent kažkur per vidurį (net nejauku aprašinėti-bijau nulinčiavimo :) ). Bet juk negali viskas visiems patiki vienodai :) 

   Pradėjus skaityti autorės literatūrinė kalba žadėjo labai gerą ir malonų laiką su šiuo romanu - kėlė nostalgiją prabėgusiai vaikystei, paauglystei. Tačiau įpusėjusi kažkaip atitrūkau nuo istorijos ir jau nebesugebėjau iki galo "prisivyti". Iš pradžių dėmesį blaškė šokinėjimai nuo vieno veikėjo istorijos prie kito, o prasidėjus Lazario romanui su Galina (kaip anksčiau minėjau - negaliu pakęsti senų diedų seilėjimosi dėl jaunų panelių) mano kantrybė jau buvo ant išsekimo ribos, vis kovojau su savimi, kad nemesčiau knygos į šalį. Užsispyriau, pasipiktinau ir skaičiau toliau, skaičiau ir gailėjau Galinos bei jai primesto gyvenimo. Vėliau dar prisidėjo gailestis jos vaikui, o dar vėliau ir anūkei.

    Aš nesakau, kad knyga prasta, tačiau ji tiesiog ne mano, nepaliko man jokio šilto jausmo. Deja. Gal labiausiai liūdna ir pikta dėl to, kad neišpildė mano vilčių, kurių buvau prikaupusi tikrai nemažai. Na ką padarysi, tikiuosi kitiems pasiseks labiau. ;]

Vertinimas 3/5