Anotacija. Romain Gary (1914-1980) - plačiai pripažintas prancūzų rašytojas,
daugiau nei trisdešimties romanų autorius, vienintelis rašytojas,
pelnęs net dvi literatūrines Goncourt'ų premijas.
Romane „Moters šviesa“ (1977) du brandaus amžiaus žmonės susitinka, regis, visai atsitiktinai, tik tam, kad vėl išsiskirtų. „Moteris, vyras – laimingas susiėjimas, ir atsitiktinumo nebelieka.“ Juos suveda netektis – kiekvieno jų mylima antroji pusė ant nebūties slenksčio. Tačiau „įsivaizduoti, kad viskas baigta, nes praradai tą vienintelę, kurią mylėjai, – vadinasi, nemylėti“.
Romane „Moters šviesa“ (1977) du brandaus amžiaus žmonės susitinka, regis, visai atsitiktinai, tik tam, kad vėl išsiskirtų. „Moteris, vyras – laimingas susiėjimas, ir atsitiktinumo nebelieka.“ Juos suveda netektis – kiekvieno jų mylima antroji pusė ant nebūties slenksčio. Tačiau „įsivaizduoti, kad viskas baigta, nes praradai tą vienintelę, kurią mylėjai, – vadinasi, nemylėti“.
... jeigu vieną gražią dieną aš liausiuosi mylėjęs, vadinasi, praradau
plaučius. Jūs - čia, moters šviesa spindi, ir nelaimė liaujasi buvusi
gyvenimo duotybe. Dabar penkta ryto, viskas tikriausiai baigėsi,
nebeliko akmens ant akmens, ir tai reiškia tik viena, - reikia statyti.
Po to, kai esi visiškai sugriautas, stoja akimirka, kai viskas tampa
tarsi nepaliesta.
"Mylėti - vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistaisi."
Pirmoji mano pažintis su R. Gary (skaitant "Aušros pažadą") nebuvo tokia sėkminga kaip tikėjausi, gal todėl, kad nebuvo atėjęs laikas ją skaityti ar nebuvau nusiteikusi tokio pobūdžio knygai. Tiesiog kartais taip būna, patys žinot. Dabar, praėjus kuriam laikui, bei padiskutavusi su kolege, kuriai knyga labai patiko, jau kiek pakeičiau savo požiūrį ir į knygą, ir į autorių. Būtent todėl ir įsigijau "Moters šviesą".
Nors paskutiniu metu skaitau tikrai neblogų, dėmesį prikaustančių knygų, tų kurios vadinamos populiariąja literatūra, tačiau tiesiog "nesvietiškai" išsiilgau kažko apčiuopiamesnio, išliekančio, sudrumsčiančio sielos vandenis ir iškeliančio tam tikrus dalykus, kurių net nenutuokiau esant, o apskritai tariant norėjau knygos turinčios išliekamąją vertę. Šiai kategorijai drąsiai priskiriu "Moters šviesą".
"Panika ir tuštumos akimirkos, juoko atgarsiai, svilinantys prisiminimų blyksniai - nuovargis rausėsi atminties kanalizacijos sistemoje ir išmesdavo į paviršių laimės nuotrupų."
Skaitant romaną man buvo jauku, jutau kažkokią vidinę šilumą, besiskleidžiančią moterišką šviesą, kurią autorius aukštindamas moterį įžiebė ir manyje. Nors ir atvaizduojamas herojų gyvenimo tarpsnis nėra iš lengvųjų, greičiau kaip tik net labai sunkus - ant netekties slenksčio, tačiau rašytojas visa tai perteikė taip subtiliai, net ne per skausmo, o susitaikymo prizmę, kad veikėjų išgyvenimai man nesukėlė neigiamų emocijų.
"Aš visada turėsiu tėvynę, žemę, šaltinį, sodą ir namus: moters žaibo blyksnį. Klubų kryptelėjimas, plaukų kupetos krestelėjimas, keletas raukšlių, kurias mudu įrėžėme kartu, ir aš žinau, iš kur aš atsiradau. Aš visados turėsiu moterišką tėvynę ir likęs vienas būsiu tik jos sargybinis. Visa tai, ką praradau, suteikia man akstiną gyventi."
Gerai, jog prieš šią knygą buvau skaičiusi "Aušros pažadą", kadangi daug geriau supratau kodėl autorius taip aukština moterį, ne konkrečią, greičiau kaip reiškinį ar kažką įstabaus. Tai amžina meilės, švelnumo paieška pripažįstant savo silpnumą, o kartu ir atskleidžiant vyriškumą. Aš nesakau, jog reikia prieš skaitant šią perskaityti pirmąją, ne, tiesiog tai padėtų geriau suprasti autoriaus aistrą.
Vienareikšmiškai - knyga labai patiko, verta atsiversti dar kartą ir "pasimaudyti" iš jos sklindančioje šviesoje. Rekomenduoju.
"Mylėti - vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistaisi."
Pirmoji mano pažintis su R. Gary (skaitant "Aušros pažadą") nebuvo tokia sėkminga kaip tikėjausi, gal todėl, kad nebuvo atėjęs laikas ją skaityti ar nebuvau nusiteikusi tokio pobūdžio knygai. Tiesiog kartais taip būna, patys žinot. Dabar, praėjus kuriam laikui, bei padiskutavusi su kolege, kuriai knyga labai patiko, jau kiek pakeičiau savo požiūrį ir į knygą, ir į autorių. Būtent todėl ir įsigijau "Moters šviesą".
 |
| R. Gary |
"Panika ir tuštumos akimirkos, juoko atgarsiai, svilinantys prisiminimų blyksniai - nuovargis rausėsi atminties kanalizacijos sistemoje ir išmesdavo į paviršių laimės nuotrupų."
Skaitant romaną man buvo jauku, jutau kažkokią vidinę šilumą, besiskleidžiančią moterišką šviesą, kurią autorius aukštindamas moterį įžiebė ir manyje. Nors ir atvaizduojamas herojų gyvenimo tarpsnis nėra iš lengvųjų, greičiau kaip tik net labai sunkus - ant netekties slenksčio, tačiau rašytojas visa tai perteikė taip subtiliai, net ne per skausmo, o susitaikymo prizmę, kad veikėjų išgyvenimai man nesukėlė neigiamų emocijų.
"Aš visada turėsiu tėvynę, žemę, šaltinį, sodą ir namus: moters žaibo blyksnį. Klubų kryptelėjimas, plaukų kupetos krestelėjimas, keletas raukšlių, kurias mudu įrėžėme kartu, ir aš žinau, iš kur aš atsiradau. Aš visados turėsiu moterišką tėvynę ir likęs vienas būsiu tik jos sargybinis. Visa tai, ką praradau, suteikia man akstiną gyventi." Gerai, jog prieš šią knygą buvau skaičiusi "Aušros pažadą", kadangi daug geriau supratau kodėl autorius taip aukština moterį, ne konkrečią, greičiau kaip reiškinį ar kažką įstabaus. Tai amžina meilės, švelnumo paieška pripažįstant savo silpnumą, o kartu ir atskleidžiant vyriškumą. Aš nesakau, jog reikia prieš skaitant šią perskaityti pirmąją, ne, tiesiog tai padėtų geriau suprasti autoriaus aistrą.
Vienareikšmiškai - knyga labai patiko, verta atsiversti dar kartą ir "pasimaudyti" iš jos sklindančioje šviesoje. Rekomenduoju.
Vertinimas 5/5
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą