Gabriel G. Marquez "Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes"

  Anotacija. Tai pirmasis G. G. Márquezo grožinis kūrinys, išėjęs po dešimties metų pertraukos. Romanas supažindina su visiškai nauju literatūros maestro kūrybos žanru, kurį galėtume pavadinti „pasaka senyviems žmonėms“, himnu pavėluotai aistrai, užsiplieskusiai seno žmogaus širdyje.

   Magiškai geidulingas, bet sykiu ir nekaltas romanas pasakoja apie eilinį žurnalistą, savo devyniasdešimtojo gimtadienio išvakarėse nusprendusį „padovanoti sau vieną beprotiškos meilės naktį su nekalta paaugle“.

   Trumpame kūrinyje autorius aprašo keletą hipnotiškų susitikimų su „mažyle“.  Pirmąsyk išvydus nedrąsią keturiolikmetę Delgadiną, miegančią visiškai nuogą viešnamio kambaryje, jo gyvenimas iš esmės pasikeičia. Jis nesikalba su ja ir nesistengia nieko apie ją sužinoti, ji – irgi. Bet Delgadina paskatina senolį prisiminti kitas gyvenime sutiktas moteris, kekšes, besimylinčias už pinigus; ir tik dabar jis supranta, kad „seksas – paguoda tiems, kuriems trūksta meilės“.

Meilė visada buvo pagrindinė G. G. Márquezo kūrybos tema. Jis įsivaizduoja ją kaip tvirtovę, saugančią nuo viską nešančių laiko šuorų.

   „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ parašyta markeskišku stiliumi, jaudinamai pasakoja apie senatvės negandas ir išaukština džiaugsmą mylėti. Skaitydami šį kūrinį, mes tarsi klausomės rašytojo mėgstamos genialių kūrėjų muzikos, pritariančios kiekvienam meistro žodžiui ir sukuriančios savitą pasakojimo atmosferą.

   Visų pirma noriu visus pasveikinti Šv. Velykų proga, nors šįmet norisi sveikinti su Šv. Kalėdom - sniego tikrai daugiau nei per praėjusią žiemos šventę (bent jau mano gimtinėje). Su namiškiais juokavom, kad visai neblogai būtų papuošti eglutę velykiniais kiaušiniais ir sumiksuoti šias abi šventes :) 

   

Gabriel G. Marquez

   Na o dabar apie knygą, tiesa, pirmąją mano pažintį su G. G. Marquez kūryba. Ką galiu pasakyti - literatūrinė knygos kalba man tikrai patiko, tačiau pats romanas ir jo tema - ne. Gal aš per daug konservatyvi (net nežinau kaip kitaip įsivardinti). Man tikrai buvo šlykštu skaityti apie devyniasdešimtmečio senio aistras ir "meilę" keturiolikmetei mergaitei.  Gal taip tiesiogiai nereikėjo priimti? Reikėjo ieškoti paslėptų prasmių? Na nežinau, kažkaip nesisekė tokių ieškoti gal dėl to, kad įsišėlo vaizduotė ir piešė nuogą, suglebusį diedą besiglaustantį prie jauno mergaitės kūno (kažkokia pedofilija!). Negalėjau iš galvos išvyti klausimo - kas čia per "briedas"? Skaitant persekiojo pasipiktinimo, gėdos ir šlykštėjimosi jausmai prieš kuriuos nublanko mėgavimasis autoriaus plunksnos sugebėjimais.

  Giliau pakapsčiusi iškrapščiau vienintelę, mano manymu, knygos prasmę, kurią galiu įvardinti gan paprastai tai - senatvės odė jaunystei.

   P.s. o gal senatvinė silpnaprotystė?..

Vertinimas 3-/5