Jeanette Winterson "Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai"

   Anotacija. Įvaikinta religingų evangelikų šeimos, Džanetė įtiki esanti Dievo išrinktoji ir rengiasi tapti pamaldžia misioniere, tačiau sulaukusi paauglystės ji įsimyli kitą mergaitę, taip sukeldama siaubingą skandalą. Fanatiški religinės bendruomenės nariai nutaria „išvaryti iš jos velnią“ ir griebiasi prievartinio egzorcizmo seansų...

   Didžiosios Britanijos rašytoja, Britų imperijos ordino kavalierė, daugelio literatūros ir kino premijų laureatė Jeanette Winterson užkopė į populiarumo viršūnes būdama vos 26-erių. Debiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.

   Pasak rašytojos, „Apelsinai“ – grėsmingas romanas. Jis griauna stereotipus, apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė.

Puslapių skaičius: 186
Leidykla: Kitos knygos, 2013
Perskaityta: 2014 03 11.
Knyga: iš bibliotekos.

    Knygoje labai daug kalbama apie religiją, religinį fanatizmą. Nepatinka man ši tema (dėl religijos tai viskas ok, bet kai tai tampa apsėdimu - man tai kažkas baisaus ir nesuprantamo), bet skaityti vis gi buvo įdomu. O įdomu būtent dėl to, kad kaip leido suprasti pratarmėje pati autorė - tai jos "alia" autobiografija, istorija kaip atsiskleidė jos homoseksualumas.

"Esama įvairių klastos būdų, bet išdavystė - visados išdavystė, kad ir kaip ją pavadintum."

Jeanette Winterson

   Skaitant neretai kildavo abejonė dėl įvaikinimo, regis įvaikinimas yra gerai, tačiau šiuo atveju tai kone bausmė. Arba tiesiog likimas. Gal mergina net nebūtų savyje "aptikusi" homoseksualumo, jei būtų augusi kitokioje šeimoje (taip taip žinau, kad moksliniai tyrimai rodo, jog homoseksualumas įgimtas, tačiau ne visiems jis pasireiškia 100 proc.). Manau, jog Džanetės "pasirinkimui" didžiulę įtaką padarė motinos požiūris į vyrus, į lytinius santykius, o tas požiūris buvo tikrai iškreiptas. Kai šeimoje negauni meilės, supratimo, švelnumo - ieškai kitur, o gal tai galėjo būti ir savotiškas maištas. Žodžiu man kilo nemažai klausimų, pasvarstymų šia tema.
   Labiausiai nepatiko knygoje įterpti pasakojimai, legendos vis mane atitraukdavę nuo pačios knygos esmės, tad nuo vidurio tiesiog praversdavau. Gal ir blogai dariau, bet švelniai tariant "užkniso" :) 
   Apibendrinant - labai savotiška knyga, tiek tema, tiek pasakojimo maniera. Gerai, kad puslapių nedaug antraip manau būtų pabodę. Bet kaip jau minėjau buvo visai įdomu iš šalies "pamatyti" kitokį gyvenimą, Džanetės perversmą.

Vertinimas 3+/5