Simon Beckett "Mirties chemija"

   Anotacija. Deividas Hanteris buvo žymiausias teismo medikas visoje Anglijoje. Tačiau po žmonos ir dukters žūties jis palieka Londoną ir persikrausto į mažą kaimelį kaip paprastas gydytojas. Niekas iš kaimiečių nežino jo praeities. Po trejų ramaus gyvenimo metų du berniukai randa vietinės rašytojos lavoną su į nugarą įsmeigtais gulbės sparnais. Kaip medikas, Hanteris privalo apžiūrėti negyvėlę, o tuo metu pradingsta antra kaimelio gyventoja. Įtarimas krinta ant gydytojo, nes jis visiems vis dar tebeatrodo svetimas…
    „Mirties chemija“ – įtampos kupinas detektyvas, sudarytas iš klasikinių komponentų: apibrėžtas galimų įtariamųjų ratas, visus be perstojo įtarinėjantys kaimo gyventojai ir daugybė versijų, kurias pasitelkęs autorius nepaprastai gudriai vedžioja skaitytoją už nosies. Įtampa auga sulig kiekvienu puslapiu, kaime isterija apima vis daugiau žmonių, nes vieną žiaurią ir keistą žmogžudystę veja kitos.

   Kiek skausmo ir nelaimių galima pakelti? Kas yra blogis ir kodėl žmonės taip žiauriai elgiasi vieni su kitais? Deividas Hanteris ieško atsakymų į šiuos klausimus, bandydamas suprasti, ką mes padarome su savo ir kitų gyvenimais. Jis irgi tik žmogus, kaip mes visi, bet jo teismo medicinos žinios ir talentas padeda jam įžvelgti tai, ko nepastebi kiti.

Jean M. Auel "Urvinio lokio gentis"

   Anotacija. 35 tūkstančiai metų prieš Kristų... Prieš paskutinį ledynmetį...  Nuo vienos moters priklausys žmonijos ateitis.Žemės drebėjimas palieka mažąją Ailą vieną priešistorinėje girioje. Taip ją, klajojančią, išbadėjusią, urvinio liūto sužeistą, aptinka Urvinio lokio genties žmonės. Aukšta, šviesiaplaukė, mėlynakė iš svetimos genties atrodo nesava  ir nepatikima. Jei ne gydytoja Iza ir laimingai susiklosčiusios aplinkybės, vaikas būtų paliktas mirti. Padedama globėjos mergaitė išmoksta neandertaliečių, bendraujančių daugiau gestais ir mimika, tradicijų, elgesio normų, kalbos, o imlus protas pasitarnauja kasdienėje kovoje dėl išlikimo. Ailos, kurios gyslomis teka pirmųjų žmonių kraujas, atsiradimas žada neišvengiamas permainas, kelia Urvinio lokio gentainių pagarbą... ir neapykantą.

    Jean Marie Auel (g. 1936) – Amerikoje gimusi rašytoja, pakerėjusi pasaulį Žemės vaikų saga. Mintis parašyti trumpą apysaką apie vienišą kromanjoniečių moterį neandertaliečių gentyje toptelėjo jau sulaukus keturiasdešimties, užauginus penkis vaikus. Jean sėdo rašyti tokią knygą, kokias mėgo pati – įtraukiančias, suteikiančias žinių. Kad atvertų langą į pirmykščių žmonių pasaulį, J. Auel išstudijavo visą įmanomą archeologinę medžiagą, dalyvavo išlikimo kursuose, mokėsi primityviųjų amatų, gydymo vaistažolėmis.  Rezultatas – šešios knygos, pelniusios pasaulio archeologų, antropologų ir paleontologų pagarbą.  Tačiau milijonus skaitytojų visame pasaulyje sužavėjo ne tik įtikimas Europos priešistorės vaizdas, bet ir jaudinantis pasakojimas apie tarpusavio santykius, meilės ribas ir moterį, kurios rankose žmonijos likimas. 

Tea Obreht "Tigro žmona"

   Anotacija. Romanas Tigro žmona – bene skambiausias 2011 metų literatūrinis debiutas. Jo autorė – jauna iš Balkanų kilusi JAV rašytoja Téa Obreht (Tėja Obrecht, gim. 1985 m.). Rafinuotai subtilia magiškojo realizmo ir Emiro Kusturicos filmus primenančio vaizduotės šėlsmo derme alsuojantis kūrinys, vos pasirodęs, išsyk patraukė kritikų dėmesį ir netrukus pelnė prestižinį Jungtinės Karalystės apdovanojimą „Orange Prize for Fiction“ (autorė tapo jauniausia šios premijos laureate per visą jos skyrimo istoriją), buvo nominuotas gausybei kitų apdovanojimų ir imtas versti į daugelį Europos bei pasaulio kalbų.

   Romano veiksmas vyksta neįvardytoje, po ilgų karo metų atsigaunančioje Balkanų šalyje, intriguojantys dabarties įvykiai susipina su neįtikėtinais praėjusio amžiaus vidurio nutikimais. Jauna gydytoja Natalija sužino, kad paslaptingomis aplinkybėmis mirė jos senelis, su kuriuo nuo mažens ją siejo ypatingi santykiai. Prisiminusi jo pasakotas istorijas, Natalija įsitikina, kad prieš mirtį senelis ieškojo paslaptingojo „bemirčio“ – nemirtingo žmogaus ir nesenstančio klajūno. Mėgindama suprasti, kodėl jos racionalus ir pasakomis netikintis senelis leidosi į tokias paieškas, Natalija sužino neįtikėtiną „tigro žmonos“ istoriją: vieną žiemą Antrojo pasaulinio karo metais jo vaikystės kaime, užverstame sniegu ir neprieinamame net vokiečiams, įjunksta lankytis tigras, pabėgęs iš subombarduoto zoologijos sodo, o jį globoti imasi kurčnebylė mergina.

Betty Mahmoody, William Hoffer "Tik su dukra"

   Anotacija. Romane “Tik su dukra” pasakojamos amerikietės, ištekėjusios už JAV gyvenančio iraniečio gydytojo, likimo peripetijos.

   Betė Mahmūdi su vyru atvyko iš JAV į Iraną aplankyti jo tėvų. Kartu atsivežė ir ketverių metų dukrelę Mahtobą. Pasibaisėjusi skurdu ir moters padėtimi, Betė ėmė veržtis atgal į Ameriką. Tačiau jos vyras su šeima turėjo kitų planų. Motina ir dukra tapo tironiško vyro ir tironiškos kultūros kalinėmis. Slapčia susipažinusi su ją užjaučiančiais žmonėmis, Betė ruošiasi bėgti. Deja, visi jai siūlomi planai reikalauja palikti dukrelę Irane...

   Tai autentiška ir ne taip jau retai pasitaikanti istorija.

Michail Šiškin "Laiškų knyga"

   Anotacija. Romano Laiškų knyga preliudija – saldūs pirmosios meilės atsiminimų trupiniai: vasarnamio lubų baltuma, juodos ievų uogos, žiogai, kimbantys prie suknelės, saulės paplotėliai ant grindų... Bet tai tik pradžių pradžia.

   Mylimųjų laiškuose sprogsta pasauliai, laiškais jie mėgina išplėšti prarastą jųdviejų laiką... Praeitis tampa dabartimi: poliarinio lakūno nuotykiai, kelias į Pekiną ir bokserių sukilimo Kinijoje malšinimas, žodžiai, senstantys kartu su į pasaulį ateinančiais naujagimiais... Laiškai keliauja išardytais bėgiais, sudegintais tiltais, paskandintais laivais, pašautais arkliais, kritusiais lėktuvais...

   Kaip kadais Eloyzos ir Abeliaro laiškai, prasilenkiantys Simone de Beauvoir ir J.-L. Bosto laiškai, išblukę M. K. Čiurlionio ir Sofijos laiškai, taip dabar Sašenkos ir Volodenkos laiškai – apie paslaptį, apie tai, kad mirtis – tokia pat dovana kaip ir meilė.
   Michailas Šiškinas (Михаил Шишкин. g. 1961) – vienas žymiausių šiandienos rusų romanistų. Jo prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliumi. Greta naujojo Viktoro Pelevino romano, Laiškų knyga nominuota Rusijos nacionalinei literatūros premijai „Didžioji knyga“ ir antram pagal svarbą literatūros apdovanojimui „Naujoji rusų literatūra“.