Jean M. Auel "Urvinio lokio gentis"

   Anotacija. 35 tūkstančiai metų prieš Kristų... Prieš paskutinį ledynmetį...  Nuo vienos moters priklausys žmonijos ateitis.Žemės drebėjimas palieka mažąją Ailą vieną priešistorinėje girioje. Taip ją, klajojančią, išbadėjusią, urvinio liūto sužeistą, aptinka Urvinio lokio genties žmonės. Aukšta, šviesiaplaukė, mėlynakė iš svetimos genties atrodo nesava  ir nepatikima. Jei ne gydytoja Iza ir laimingai susiklosčiusios aplinkybės, vaikas būtų paliktas mirti. Padedama globėjos mergaitė išmoksta neandertaliečių, bendraujančių daugiau gestais ir mimika, tradicijų, elgesio normų, kalbos, o imlus protas pasitarnauja kasdienėje kovoje dėl išlikimo. Ailos, kurios gyslomis teka pirmųjų žmonių kraujas, atsiradimas žada neišvengiamas permainas, kelia Urvinio lokio gentainių pagarbą... ir neapykantą.

    Jean Marie Auel (g. 1936) – Amerikoje gimusi rašytoja, pakerėjusi pasaulį Žemės vaikų saga. Mintis parašyti trumpą apysaką apie vienišą kromanjoniečių moterį neandertaliečių gentyje toptelėjo jau sulaukus keturiasdešimties, užauginus penkis vaikus. Jean sėdo rašyti tokią knygą, kokias mėgo pati – įtraukiančias, suteikiančias žinių. Kad atvertų langą į pirmykščių žmonių pasaulį, J. Auel išstudijavo visą įmanomą archeologinę medžiagą, dalyvavo išlikimo kursuose, mokėsi primityviųjų amatų, gydymo vaistažolėmis.  Rezultatas – šešios knygos, pelniusios pasaulio archeologų, antropologų ir paleontologų pagarbą.  Tačiau milijonus skaitytojų visame pasaulyje sužavėjo ne tik įtikimas Europos priešistorės vaizdas, bet ir jaudinantis pasakojimas apie tarpusavio santykius, meilės ribas ir moterį, kurios rankose žmonijos likimas. 

    

Jean M. Auel

   Knygą išsirinkau dėl aprašomo laikmečio, apie kurį niekada nieko panašaus, apart istorinių vadovėlių ir žurnalų, nėra tekę skaityti. Turiu pripažinti, jog buvau nusiteikusi gan skeptiškai nors ir mačiau, jog romanas vertinamas tikrai gerai, nesitikėjau, jog autorė gebės papasakoti įtikinamą istoriją (dabar jau man gėda dėl tokios išankstinės nuomonės :)) ). Dažniausiai "nusižiūrėjusi" knygą neskaitau apie ją internautų (dienoraštininkų) atsiliepimų, nes neesu garantuota, jog aprašyme nebus atskleistos subtilios knygos siužeto detalės. Man knyga tarsi dovana, kurią išpakuoju su džiaugsmingu nekantrumu, kaip mano 6 m. dukterėčia išsireiškė: "Kokia čia dovana jei neįpakuota...", taigi aš irgi naudojuosi panašia intecija - nenoriu žinoti knygos veiksmo smulkmenų, turiu nustebti skaitydama, kaip išvyniodama dovaną- lapas po lapo. Todėl ir apie šią knygą težinojau tik tiek, kas aprašyta anotacijoje.

Apylinkių žemėlapis

    Romano pradžioje mano vaizduotė patyrė išbandymą, labai sunku buvo nusikelti į tokią gilią senovę, tačiau patekus ten knyga mane siurbte įsiurbė, tiesiog apsėdo. Laisvu nuo darbo metu ieškojau internete informacijos apie neadartaliečius ir kitus mūsų protėvius, jų gyvenimo įpročius, detalių apie buitį, papročius. Rasti duomenys man pagelbėjo geriau suprasti ir įsilieti į romano veiksmą, genties gyvenimą.
   Autorės literatūrinė kalba labai sklandi, nuosekli ir lengvai suprantama, čia niekas nevyniojama "į vatą", viskas turi prasmę, priežastis ir pasekmes. Labiausiai žavėjo ryškios asmenybės: Aila - savo kitoniškumu, imlumu, drąsa, Iza - nuoširdumu, pasiaukojimu, Krebas - paslaptingumu, švelnumu ir mąstymo lankstumu, Brunas - autoritetingumu, brandumu, tvirtumu. Įdomu buvo lyginti abiejų genčių atstovų panašumus ir skirtumus, išsivystymo lygį, pasaulio suvokimą (tikėjimą, skaičiavimą ir pan.). Stebėjausi Ailos dvasine bei fizine ištverme. 
   Išties be galo įdomi, informatyvi knyga, drąsiai traukiu ją į geriausių knygų sąrašą ir nekantraudama laukiu, kada į mano rankas papuls tęsinys... Ir žinoma visiems rekomenduoju ją perskaityti!

Vertinimas 5+/5

Ekranizacija: