Mitch Albom "Dar bent vieną dieną"

Anotacija.

Tik paklauskite savęs, ar kada nors esate praradę žmogų, kurį labai mylėjote ir su kuriuo trokštate dar bent kartą pasikalbėti, atsilyginti už tuos laikus, kai manėte, kad jis amžinai bus kartu. Jei taip, žinote, kad galite visą gyvenimą praleisti skaičiuodami dienas ir niekas neprilygs tai dienai, kurią norėtumėte susigrąžinti.

O jei jums vis dėlto pavyktų?

     Romanas „Dar bent vieną dieną“ – tai nevykėlio beisbolo žaidėjo Čiko Beneto išpažintis, skirta motinai. Sugadinęs sau gyvenimą, palikęs šeimą, nepasiekęs karjeros aukštumų, Čikas mato vienintelę išeitį – savižudybę. Tačiau... jis vieną dieną pakimba tarp gyvenimo ir mirties. Ir susitinka savo mirusią motiną, kurios sunkų gyvenimą ir pasiaukojamą meilę jis tik dabar supranta ir įvertina. Švelniai ir nepriekaištaudama, mama veda jį savo gyvenimo vingiais, o Čikas vis aiškiau mato, koks buvo nejautrus ir nedėkingas sūnus. Regisi, tik dabar, kai jo paties gyvybė kabo ant plauko, jis atiduotų viską, kad tik galėtų atitaisyti padėtį. Jei likimas jam skirtų dar bent vieną dieną...

   Šis romanas – visų sūnų ir dukterų atsiprašymas už tai, ko jie yra prikrėtę savo motinoms; tai knyga, verčianti paskambinti mamai ir pasakyti jai ką nors, kas priverstų ją nusišypsoti ir atsidusti. Nes dar vienos dienos gali ir nebūti.

Mitch Albom

Puslapių skaičius: 196
Leidykla: Tyto alba, 2008
Perskaityta: 2014 02 27.
Knyga: iš bibliotekos.

   Kadangi man labai patiko pirmoji šio autoriaus knyga ["Antradieniai su Moriu"], todėl bibliotekoje ilgai nesukusi galvos į lentyną grąžinau kur kas populiaresnę knygą ir pasiėmiau šią - "Dar bent vieną dieną". Tiesa, tai nebuvo pagrindinė priežastis įtakojusi mano pasirinkimą, daug ką lėmė ir tuo metu išgyventa sunki artimo žmogaus liga. Taigi pasirinkau šią knygą tikėdamasi rasti tam tikrą paguodą, paskatą išsiverkti, pasiguosti. Gaila, bet taip ir neradau...

   Nors tekstas ir liejosi lengvai, pasroviui, tačiau mano nuomone jam trūko emocinio "svorio". Kuo toliau tuo darėsi banaliau. Pasijutau tarsi bažnyčioje kunigas baksnodamas pirštu į nusidėjėlius ( o tuo pačiu ir į mane) iš sakyklos rėžtų pamokslą apie tai kaip turėčiau gyventi. Žodžiu per mažai palikta vietos apmąstymams, pasigilinimui į save, į savo santykius su artimaisiais. 

   Ir nori nenori, bet išlenda tas palyginimo su pirmąja knyga "kipšiukas", o jam vis pasirodant dar labiau išryškėja faktas, kad "Dar bent vieną dieną" neprilygsta "Antradieniams su Moriu".

Vertinimas 2+/5