Oficialiai. Jamie Ford romanas „Keiko“ atskleidžia 1942-ųjų metų įvykius
Amerikoje. Dvylikos metų berniukas Henris auga kinų imigrantų šeimoje.
Vieną dieną jis sutinka bendraamžę japoniukę Keiko ir tarp vaikų gimsta
graži draugystė. Sietlo baltųjų mokykloje jiedu vieninteliai turi
azijietiškas šaknis.
Vėliau Henrio ir Keiko daugystė perauga į meilę, tačiau savo jausmus
jaunuoliai privalo slėpti nuo Henrio tėvo, mat šis nekenčia japonų –
Kinijos okupantų.
Po antpuolio Perl Harbore JAV vyriausybė visus, net ir Amerikoje
gimusius, japonus paskelbia priešais. Pradedamos didžiulio masto
represijos – japonai įkalinami uždarose stovyklose. Todėl Keiko šeima
priversta išvykti.
Ar Henris ir Keiko ištvers likimo išbandymus? Ar jų jaunos širdys sugebės išsaugoti meilę vienas kitam?
Bibliotekoje mano dėmesį patraukė ir viršeliu sužavėjo knyga keistu ir dvelkiančiu egzotika pavadinimu "Keiko", o perskaičiusi aprašymą supratau - NORIU! Taip ši meilės, vilties ir laukimo istorija atkeliavo pas mane.
Knygoje mane labiausiai domino ne tiek besimezgančios meilės apraiškos bei bandymai išsaugoti ir puoselėti šiuos trapius jausmus, kiek japonų kilmės amerikiečių diskriminacija ir internavimas JAV.
Po antpuolio Perl Harbore japonų tautybės amerikiečiai buvo laikomi priešais, potencialiais sabotažininkais ir šnipais. Tokie žmonės buvo ne tik atstumiami amerikiečių už tariamą ar būsimą išdavystę, bet ir savų tautiečių už tai, kad bando integruotis į kitos šalies kultūrą, pamindami savo tautos "šaknis". Logiška, kad kyla klausimas - tai kur dėtis tokiems žmonėms? Belieka izoliuotis, kurti savas bendruomenes, spiestis į krūvą su bendro likimo žmonėmis, va dėl ko JAV ir kūrėsi miestuose miesteliai - kvartalai: japonų, kinų ir kt .
 |
| Jamie Ford |
"Mes sukišti čia todėl, kad esame japonai, bet juk aš nisei - antrosios kartos imigrantė. Netgi japoniškai nekalbu. Mokykloje buvau pravardžiuojama dėl to, kad esu užsienietė. O čia kai kurie vaikai - issei, pirmoji karta, - mane pravardžiuoja, nes nemoku kalbos, nesu tikra japonė."
O baisiausia, kai pagalvoji, kad ir šiais laikais dažnai dedame tokius "štampus", nežiūrime koks iš tikrųjų yra žmogus, o tik iš kur kilęs. Jau esam uždėję etiketes: romai - vagys ir sukčiai, airiai - girtuokliai ir lėbautojai, rusai - vulgarūs ir mužikai ir t. t. ir pan. Net savo šalyje esame "susištampavę" (pagal regionus, miestus), aišku kiek švelniau, bet visgi... Na taip, neneigiu, jog visiškai neturi asmenybei įtakos vieta kur gimei ir tos šalies mentalitetas ar pan. Bet visgi nereikia kaip ir apie knygą spręsti iš viršelio, taip ir apie žmogų nuspręsti vien pagal jo tautybę, tegu darbai kalba patys už save. Gana diskriminuoti vieniems kitus.
"Kaina, kurią sumoki už viešai išsakytas mintis,- kad tau atimama paskutinė galimybė būti išgirstam."
Knyga patiko, rekomenduoju norintiems lengvo skaitinio, gražios meilės istorijos ir kitokios istorijos pamokos apie II-ąjį Pasaulinį karą.
Vertinimas 4/5 (minusavau balą už tai, kad trūko konkretesnės pabaigos, nes perskaičius kilo klausimas - o kas buvo toliau? )
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą