Suada "Sudeginta gyva"

   Oficialiai. Septyniolikmetė Suada pirmą kartą įsimyli, ir jos meilė sulaukia atsako. Tačiau kaime, kuriame ji gyvena – kaip ir daugelyje kitų Palestinos kaimų, – įsimylėti iki vestuvių tolygu pasirašyti mirties nuosprendį. Todėl Suados šeima nusprendžia „garbę praradusią“ merginą nužudyti.

   Kitą dieną po nuosprendžio vidiniame namų kiemelyje besitvarkančią merginą giminaitis apipila benzinu ir padega. Tačiau turėjusi mirti „dėl garbės“ Suada ir jos kūdikis per stebuklą išgyvena, ir, sulaukę vienos prancūzės pagalbos, pabėga nuo savo šeimos į Europą. Tačiau ir čia mergina negali jaustis saugi – gimtosios šalies papročiai jos giminaičius įpareigoja nužudyti ją bet kokia kaina...

   Savo ruožtu žiauraus nuosprendžio vykdytojas vietos gyventojų akyse yra didvyris, nes jo nežmoniškas nusikaltimas yra „nusikaltimas dėl garbės“. Nuosprendžio vykdytojas niekuo nerizikavo, nes dėl jo veikos niekas niekada nesikreips į teisėsaugą.

   Per metus pasaulyje įvykdoma gausybė panašių nusikaltimų, visuomenė kasmet sužino apie 5000 tokių įvykių, bet niekas negali pasakyti, kiek jų lieka nutylėta...

   Per stebuklą likusi gyva Suada išdrįso papasakoti savo istoriją. Tai didvyriškas poelgis, nes pasauliui papasakodama apie savo tragediją moteris rizikuoja būti surasta giminių. Tačiau Suada įsitikinusi – ji privalo kalbėti. Tai vienintelis būdas atkreipti pasaulio dėmesį į barbariškus papročius, kasmet beprasmiškai pražudančius tūkstančius moterų, ir pradėti su jais kovą.

Suada

      Sukrečiantis liudijimas iš pirmų lūpų. Sunku suvokti, kad kažkur egzistuoja toks gyvenimas, toks požiūris į moterį, kuri šeimos hierarchijoje yra žemiau net už gyvulį, ji tik vergė, dažnai atlaikanti vyrų pykčio ir įtūžio priepuolius. Vaikai augdami šioje despotiškoje-patriarchalinėje aplinkoje tokį gyvenimo būdą priima kaip natūralų ir vienintelį (iš tikrųjų koks ten gyvenimas tiesiog egzistavimas, pirminių poreikių tenkinimas). Berniukai čia aukštinami, jie lanko mokyklą, laisvalaikį leidžia kaip nori ir su kuo nori. Tuo tarpu mergaitės - bemokslės, priverstos dirbti nuo aušros iki sutemų, joms vienoms į gatvę išeiti negalima, privalu elgtis kukliai (nuleisti akis, nekalbėti jei niekas nekalbina, vykdyti šeimos vyrų pageidavimus). Todėl jos tik ir svajoja sulaukę brendimo ištrūkti iš šeimos kalėjimo, ištekėti ir rasti paguodą naujoje šeimoje, tačiau dažniausiai jos patenka į tokį pat prievartos ir smurto pasaulį, tai lyg uždaras ratas iš kurio ištrūkti yra labai mažai vilčių.

"Labai sunku išsinerti iš nuolankaus tarno kailio, su kuriuo mergaitė gimsta ir visą vaikystę praleidžia ne gyvendama, o paklusdama vyrui ir jo jėgai."

   Nors knygos tema pasirodė įdomi ir daug žadanti, tačiau pasakojimo maniera nuvylė - tekstui trūko išraiškos, sakiniai kartojosi, ilgainiui pabodo...

Vertinimas 3-/5