2015 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis

Anatolijus Pristavkinas "Snaudė naktį aukso debesėlis"



    Anotacija. Autobiografinė apysaka apie našlaičius vaikus, kuriuos karas, stalinizmo piktadarybės pasmerkė begalinėms kančioms – broliai dvyniai išsiunčiami į Kaukazą.

Puslapių skaičius: 201
Leidykla: Vaga,1989
Perskaityta: 2015 04 17
Knyga: nuosava.

  Pirmiausia noriu perspėti - neskaitykit knygos gale esančios anotacijos (įkėliau ją šiek tiek sutrumpintą), ten atskleidžiama per daug siužeto. Perskaičius tokį aprašymą jautiesi lyg apvogtas, taip, tokia anotacija atima dalį skaitymo malonumo. Patyrusi šią skriaudą visgi sulaukiau kompensacijos - knyga buvo labai gera, ir nebebuvo taip pikta dėl per anksti sužinotų siužeto detalių.
A. Pristavkin
 
      "Karas mus išmokė grumtis dėl savo būvio, bet jis visiškai neišmokė mūsų laukti mirties."
 
   Apysakoje aprašyta brolių Kuzminiukų gyvenimo istorija pilna nuotykių, susitikimų su įvairiais žmonėmis, skriaudų ir laimėjimų. Didžiulis brolių išlikimo jausmas stebino ir žavėjo, kaip ir darbas petys į petį siekiant bendro tikslo. Jie buvo tarsi vienas žmogus - vienas kitą papildė, palaikė, net mąstė panašiai.
   Sunkaus gyvenimo užgrūdinti broliai nepasimetė ir išvežti į Kaukazą. Čia jiems sekėsi netgi geriau nei gimtinėje. Tačiau naujakuriams ramybę sudrumsdavo ginkluotų čečėnų puolimai. Man šiek tiek buvo neaišku kokiu tikslu vyko tie puolimai - plėšimo, žemių užkariavimo? Hmm.
  Tekste įterpti rašytojo atsiminimai papildė apysaką sustiprindami suvokimą, jog viskas buvo tikra, jog per autoriaus prisiminimus kalba pati istorija. Norėjosi šiek tiek išsamesnės pabaigos ir atsakymo į galvoje kirbantį klausimą - o kas buvo toliau? 

 Vertinimas 5/5

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą