2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

Paolo Giordano "Žmogaus kūnas"


   Anotacija. Romane „Žmogaus kūnas“ kalbama apie karą: Afganistane, tarp žmonių, šeimoje, apie nematomą ir labai pavojingą kovą su pačiu savimi.
   Kas yra šeima? Kodėl kyla karas? Kaip tampama kareiviu?
   Viršila Antonijus Renė vadovauja vaikinų būriui. Vos dvidešimties seržantas Robertas Jietris – vienas jauniausių. Misija Afganistane jam ir daugeliui kitų pirmas didelis gyvenimo išbandymas. Išsekę nuo karščio, kankinami nuobodulio, baimės ir nuolatinės grėsmės, nors šioji kasdien atrodo vis neįtikimesnė, bazėje kareiviai kuria savo gyvenimą: mezga draugystes, veliasi į konfliktus, įsimyli ir visaip stengiasi prasiblaškyti.
Ir tiktai naktimis, išsitiesę ant gultų, jie vis dar nustebinami prisiminimų iš ano – taikaus gyvenimo. Visiškoje tyloje, tiek civilizacijos, tiek gamtos, girdi, kaip plaka jų širdis, kaip ūžia kiti vidaus organai – kaip nepaliaujamai veikia žmogaus kūnas.
Jie dar nežino, kad yra atsiųsti į vieną pavojingiausių konflikto zonų: „smėlio dėžę, kurioje nuolat nutinka nelaimių“, kur, regis, nieko nėra, vien dulkės, kur dienos šviesa tokia ryški, jog sukelia konjunktyvitą, o naktimis lempos nedegamos, kad nebūtum apšaudytas iš minosvaidžių.

    Įžengę į priešo teritoriją, jie priims sprendimus, nulemsiančius tragiškus įvykius, ir tie, kas liks gyvi, dėl jų visą gyvenimą jaus kaltę. Slėnyje patirtas siaubas traumuos ir jau niekas nebebus kaip anksčiau. Nė vienas iš jų nepamirš, kas ir kodėl tądien nutiko dykumoje. Grįžę iš užduoties, jie neišvengiamai bus kirtę liniją, skiriančią jaunystę ir brandą.

Puslapių skaičius: 336
Leidykla: Alma littera, 2013
Perskaityta: 2014 09 07
Knyga: iš bibliotekos.
 

    Na va su nauju gyvenimo etapu bent laikinai užbaigiu "nerašadienius" :) nežinau kaip seksis toliau aprašinėti knygas ar turėsiu tam laiko, bet skaityti tai tikrai nenustosiu. Kodėl taip sakau? Todėl, kad vos prieš porą dienų persikėliau į UK - keičiu gyvenimo tempą, kryptį, žiūrėsim kaip seksis :)
   O dabar apie knygą. Senokai ją perskaičiau - primiršau, bet bandysiu iš nuotrupų sulipdyti įspūdį apie šį romaną.
   Perskaičius atsimenu, nepaliko jausmas, kad suvalgiau kažką prėsko, trūko skonio - skrandis užkimštas, bet burnoje skonis ne per maloniausias. Žodžiu - knygai trūko spalvų (kaip ir dauguma lyginau su pirmąja autoriaus knyga, kuri visa kuo pralenkia šią...). Nusivyliau.
   Įdomiausia buvo skaityti apie karininkų asmeninius gyvenimus. Tačiau ne visi charakteriai buvo atskleisti - vieni gana ryškūs, kiti blankūs. O gal ir gerai, juk ir gyvenime būna blankių, neįsimenamų žmonių. Mano nuomone, karinės operacijos scena taip pat nebuvo išpildyta, neįtikino.
   Taigi kadangi knyga prėska, tai ir aprašinėju ją nejausdama ir neperteikdama skonio, o taip norėtųsi padruskinti... :)


Vertinimas 2/5

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą