2013 m. balandžio 20 d., šeštadienis

Jodi Picoult "Susitarimas"


   Anotacija. Jodi Picoult romanas „Susitarimas“ pasakoja apie didelę dviejų šeimų draugystę, pasibaigusią šiurpia tragedija...
   Hartų ir Goldų šeimos aštuoniolika metų buvo artimi kaimynai ir dalijosi viskuo: kiniškais valgiais, vaikų vežimu į mokyklą ir net vėjaraupiais. Juos siejo toks stiprus ryšys, kad, rodės, visą gyvenimą praleido drauge. Tiek šių šeimų suaugusieji, tiek vaikai buvo geriausi draugai, tad nieko keisto, jog nuo pat mažų dienų bendraujančių Kriso ir Emilės graži draugystė paauglystėje išaugo į meilę.
   Todėl buvo neįtikėtinai sunku patikėti kraupia žinia, pasiekusia jaunuolių tėvus vidury nakties: septyniolikmetė Emilė nušauta, o ginklas priklauso Kriso tėvui. Pats Krisas policijai bando išaiškinti, kad vienas neiššautas šovinys yra skirtas jam pačiam.
Tačiau jaunuolio pasakojimas apie jų su mylimąja sprendimą drauge nusižudyti, detektyvei kelia abejonių – kažkas vis tik atrodo nutylėta...
   Ši byla tyrėjams bus sunkus galvosūkis, o Kriso ir Emilės tėvai kraustysis iš proto, ieškodami atsakymų į sudėtingus klausimus. Ar jie iki galo pažino savo vaikus? Ar tikrai niekas neliko nepastebėta?
    
   Tikrai įtaigi ir sakyčiau gan psichologiškai paini knyga, žinoma iš gerosios pusės. O paini tuo, kad nežinai kaip vienas ar kitas veikėjas pasielgs (ar jau pasielgė), kokius sprendimus priims ir pan. Labai įdomu buvo sekti koks abiejų šeimų gyvenimas buvo "prieš" ir "po" įvykio - Kriso ir Emilės bandymo nusižudyti.

   "<...> psichika yra nuostabus dalykas. Jei nematai žaizdos, dar nereiškia, kad neskauda."
 Jodi Picoult

     Iki pat knygos pabaigos neretai spėliojau ar Krisas galėjo nužudyti Emilę ar ne, vis išlįsdavo abejonės jo nekaltumu. Bet supratau vieną ir esminį dalyką - kad per stipriai mylėti nėra gerai, kaip ir nėra gerai visiškai priklausyti vienas nuo kito, juk tada jau nebepriklausai sau, prarandi savitumą, dalį asmenybės.
    Iš tikrųjų autorė gerai pastebėjo, jog kad ir kaip atrodytų gerai pažįsti žmogų, tai nebūtinai yra nepaneigiama tiesa - kiekvienas turi savų motyvų, paslapčių, minčių, kurių negali niekam patikėti ir kurių įspėti praktiškai neįmanoma. 
   Romaną drąsiai rekomenduočiau visiems - joje perteikiama jautri ir skaudi savižudybės tema, kaip iki jos prieinama, kas yra atsakingas už tokį sprendimą, jo pasekmes ir kaip šeima priversta susitaikyti arba nesusitaikyti niekada su netektimi. Knyga privers susimąstyti ir atidžiau pasižiūrėti į artimuosius - gal ir jie kenčia, bet tai slepia, gal jaučiasi vieniši ar pamiršti?...

Vertinimas 5/5

Yra ir ekranizacija:
 

P.S. amžiną atilsį Vytautui Šapranauskui... ir stiprybės jo šeimai bei artimiesiems...

2 komentarai (-ų):

Vivija rašė...

Dar niekada neskaičiau nei vieno jos romano, bet ketinu pradėti nuo garsiausio, t. y. "Mano sesers globėjas". Jau guli mano knygų lentynoje.

Graca rašė...

Tikiu, kad tikrai patiks ir "užkabins" ;]]

Rašyti komentarą