2012 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

Eduardas Cinzas "Švento Petro šunynas"


   Oficialiai. Belgijoje gyvenusio lietuvių rašytojo knygoje spaus­dinamas romanas „Švento Petro šunynas“ (Čikagoje išleistas 1984 m.) ir keturios „itališkos novelės“. Romane pasakojama apie Briuselio svetimšalių viešbučio gyventojus, skaudžius jų likimus svetimoje žemėje. Novelių herojai – daugiausia italai, paprasti dori žmonės, kurie grumiasi su atšiauriu gyvenimu ne tik emigracijoje, bet ir savo tėvynėje, ieškodami kelio į laimę. 
   Apie autorių. Eduardas Cinzas (tikroji pavardė Čiužas) – žymus egzodo romanistas. Gimė 1924 m. balandžio 14 d. Rietave. 1944 m. per karo sumaištį atsidūrė Vokietijoje, o 1947 m. išvyko į Belgiją, kur liko iki savo gyvenimo pabaigos. Cinzas baigė elektrotechnikos institutą, dirbo anglių kasyklose. Įvykus nelaimei, kurios metu neteko kojų, ėmėsi literatūrinio darbo. Redagavo Belgijos lietuvių laikraštį „Gimtoji šalis“. Rašė lietuviškai. Jo knygos buvo leidžiamos Lietuvoje ir užsienyje. Mirė 1996 m. sausio 20 d. Briuselyje, palaidotas Rietave.

   Nors Cinzą veikia sudėtinga literatūrinė-estetinė aplinka, savo kūryboje, ypač romanuose, rašytojas iš esmės yra realistas. Tiek vaizduodamas gyvenimą ir žmogų, tiek meniškai juos interpretuodamas. Novelės pasižymi humanišku, demokratišku jų autoriaus žvilgsniu į žmogų, ypač paprastą žmogų, kurį dvasiškai slegia buržuazinio pasaulio atmosfera.
   Cinzo prozoje koloritingai piešiamas mažų Belgijos miestų ir miestelių gyvenimas. Vaizduojama prancūziškai mąstančio ir kalbančio europiečio elgsena ir psichika, išsilaisvinusi nuo tautinių ambicijų ir partinio programiškumo. Cinzo proza vaizdinga ir pilna autentiškų šiokiadieniškos aplinkos, melancholiškos savistabos ir fizinės kančios kadrų.
   Autoriaus romanuose ir apsakymuose dominuoja kritiškai save stebintis, pats savęs nesuprantantis ir vis kažko ieškantis žmogus. Vaizduodamas žmogų kaip socialinę būtybę, Cinzas dėmesį nukreipia į psichologiją, daugiau gilinasi į asmeniškas intymiąsias personažo gyvenimo bei psichikos sferas. Vertingiausiu Cinzo įnašu į lietuvių literatūrą galime laikyti jo išskirtinių charakterių veikėjus, kurie tuometinės lietuviškos prozos kontekste buvo išties novatoriški.
E. Cinzas - Čiužas

    Esu labai dėkinga mamai, kad rekomendavo šio, bent man negirdėto ir nepažinto, autoriaus kūrybą! Knygų turguj pastebėjau "Švento Petro šunyną" - surizikavau - nusipirkau ir labai džiaugiuosi tai padariusi.
   Knyga susideda iš romano ir keletos novelių. Iš tikrųjų net neatkreipiau dėmesio, kad joje yra novelių, tad patikėkit manim, kokia buvau nustebinta viduryje knygos baigusi romaną, į kurį buvau labai įsijautusi! Pyktelėjau, aišku ant savęs, kad neįsiskaičiau anotacijos. Dabar tai juokas ima iš tokios "staigmenėlės" :)
    Pirmojoje knygos dalyje, romane, vaizduojamas buvusio kunigo Tomo gyvenimas, jo kasdienybė, savęs paieškos, prieštaringi jausmai ir kiti vidiniai išgyvenimai (kaltė, bandymai atleisti sau, pamiršti praeitį). 
   Veiksmo gal ir ne per daugiausia, bet mane žavėjo pats Tomas, kaip asmenybė, jo sąmojai, neretai ir prajuokindavę. Netrūko ir gilesnių apmąstymų, pateikiamų labai subtiliai ir natūraliai.

  
    "Ką galvoja mirties skersvėjo perpūstos širdies besiklausanti moteris?"

    Pirmoje novelėje aprašoma sunki emigrantų - "juodadarbių" dalia, kiekviena savita: čia meilė persipina su neapykanta, ligos su viltimi, geresnio gyvenimo troškimas su realybe. 
   Antra mus nukelia į Sicilijoje gyvenančio jaunuolio Ardino šeimą, į vieną jo gyvenimo dieną, kurioje vaikinas susiduria su meilės ir aistros peripetijomis, kurias kartais sunku atskirti. Šis pasakojimas išsiskiria įvykių gausa.
    Trečiojoje atsiduriame Romoje pas bandantį suspindėti rašytoją, neseniai susipažinusį su savo dvidešimtmete dukra. Šiek tiek bohemos, kino užkulisių, įkvėpimo paieškų, aišku kaip gi be meilės ir jos palydovų pavydo ir intrigų. Tiesa, pabaiga labai nustebino :)
   Paskutiniojoje novelėje veiksmas vyksta Sardinijoje. Įvykių centre atsiduria jaunas vaikinas, našlaitis, įsidarbinantis tarnu atvykėlių anglų šeimoje. Ne visiems saloje patinka auganti anglų įtaka ir turtas, prasideda konkurencija lydima pavydo, įtakingos Sardinijos šeimos noro atgauti valdas. Jaunuolis abiejose šeimose suvaidina lemiamą vaidmenį.

   Esu sužavėta E. Cinzo sąmoju, šmaikščiais ir vaizdingais išsireiškimais.
   Negaliu neparašyti labiausiai patikusių:

   "Gulėjo savaitę nusigręžęs sienon, piktas kaip rožančium išplaktas velnias <...>"

   "Melo trumpi žingsniai, tikrovė visada pasiveja..."

   "Trinkteli durys. Į vienutės sienas daužosi neapykanta. Iš perkąstos lūpos sunkiasi kraujas. Skruostus degina pagiežos spjūvis. Šluosto, trina antklode, bet nuodai sunkiasi gilyn, skverbiasi į širdį." 

Vertinimas 5-/5 (ilgai galvojau ar 5 ar 4 balus skirti, tad galų gale nusprendžiau balą pridėti charizmatiškajam autoriui :] )

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą