Michail Šiškin "Laiškų knyga"

   Anotacija. Romano Laiškų knyga preliudija – saldūs pirmosios meilės atsiminimų trupiniai: vasarnamio lubų baltuma, juodos ievų uogos, žiogai, kimbantys prie suknelės, saulės paplotėliai ant grindų... Bet tai tik pradžių pradžia.

   Mylimųjų laiškuose sprogsta pasauliai, laiškais jie mėgina išplėšti prarastą jųdviejų laiką... Praeitis tampa dabartimi: poliarinio lakūno nuotykiai, kelias į Pekiną ir bokserių sukilimo Kinijoje malšinimas, žodžiai, senstantys kartu su į pasaulį ateinančiais naujagimiais... Laiškai keliauja išardytais bėgiais, sudegintais tiltais, paskandintais laivais, pašautais arkliais, kritusiais lėktuvais...

   Kaip kadais Eloyzos ir Abeliaro laiškai, prasilenkiantys Simone de Beauvoir ir J.-L. Bosto laiškai, išblukę M. K. Čiurlionio ir Sofijos laiškai, taip dabar Sašenkos ir Volodenkos laiškai – apie paslaptį, apie tai, kad mirtis – tokia pat dovana kaip ir meilė.
   Michailas Šiškinas (Михаил Шишкин. g. 1961) – vienas žymiausių šiandienos rusų romanistų. Jo prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliumi. Greta naujojo Viktoro Pelevino romano, Laiškų knyga nominuota Rusijos nacionalinei literatūros premijai „Didžioji knyga“ ir antram pagal svarbą literatūros apdovanojimui „Naujoji rusų literatūra“.

 

   "Senis besmegenis sielvartauja, kodėl visi gailisi "Titaniko" ir niekas - ledkalnio?" 

 

  Labai poetiška knyga. Autorius tarsi juvelyras iš smulkių detalių mezga nepakartojamą, dviejų karo išskirtų jaunuolių, meilės istoriją. Nors jie tarsi rašo vienas kitam, tačiau man šie laiškai buvo labiau panašūs į laiškus sau ar į dienoraštį, kuriame dalinamasi jaunų dienų, pirmos tyros meilės prisiminimais, aprašomi dabartiniai įvykiai, emocijos, būkštaujama dėl tolesnės ateities.

   

  "Be tavęs aš tuščia pižama, numesta ant kėdės."

Michail Pavlovič Šiškin

 "Jeigu tavęs nebūtų, nuskęsčiau savyje, kapanodamasi savo tuštumoje,  nerasdama į ką atsispirti."

 

  Buvo įdomu skaityti apie nė kiek nepagražintą ir smulkiai aprašomą žiaurią karo realybę - karo stovyklos gyvenimo ypatumus, patogumo trūkumus, nepažįstamos ir svetimos šalies nesvetingumą ir t.t. Laiškai - tarsi išsigelbėjimas - Volodenkai jie padėjo atitolti nuo aplink siaučiančio karo ir jo baisumų, Sašai - susivokti sunkiai ir iš lėto lipdomame asmeniniame gyvenime.    

   Tiesa, man trūko "happy end'o" arba tiesiog "end'o" ir dar dabar neduoda ramybės klausimas - o kaip ten toliau?...

    
   „<...> ko gero, yra taip: daiktiškas, matomas pasaulio apvalkalas – materija – užtempiamas, susiteršia, trinasi ir prasitrina ligi skylių, ir tada pro skylutę kaip kojos pirštas iš suplyšusios kojinės išlenda esmė.“

 

   Skaitydama kone pusėje knygos norėjau žymėtis citatas, išsireiškimus - va kaip patiko autoriaus literatūrinė kalba. Deja, knyga bibliotekos nuosavybė, tad teko suvaldyti šį norą, tačiau nusprendžiau, jog ieškosiu, kur ją nusipirkti :) 

(gal kas parduodate? ;] )

Vertinimas 5/5