Tea Obreht "Tigro žmona"

   Anotacija. Romanas Tigro žmona – bene skambiausias 2011 metų literatūrinis debiutas. Jo autorė – jauna iš Balkanų kilusi JAV rašytoja Téa Obreht (Tėja Obrecht, gim. 1985 m.). Rafinuotai subtilia magiškojo realizmo ir Emiro Kusturicos filmus primenančio vaizduotės šėlsmo derme alsuojantis kūrinys, vos pasirodęs, išsyk patraukė kritikų dėmesį ir netrukus pelnė prestižinį Jungtinės Karalystės apdovanojimą „Orange Prize for Fiction“ (autorė tapo jauniausia šios premijos laureate per visą jos skyrimo istoriją), buvo nominuotas gausybei kitų apdovanojimų ir imtas versti į daugelį Europos bei pasaulio kalbų.

   Romano veiksmas vyksta neįvardytoje, po ilgų karo metų atsigaunančioje Balkanų šalyje, intriguojantys dabarties įvykiai susipina su neįtikėtinais praėjusio amžiaus vidurio nutikimais. Jauna gydytoja Natalija sužino, kad paslaptingomis aplinkybėmis mirė jos senelis, su kuriuo nuo mažens ją siejo ypatingi santykiai. Prisiminusi jo pasakotas istorijas, Natalija įsitikina, kad prieš mirtį senelis ieškojo paslaptingojo „bemirčio“ – nemirtingo žmogaus ir nesenstančio klajūno. Mėgindama suprasti, kodėl jos racionalus ir pasakomis netikintis senelis leidosi į tokias paieškas, Natalija sužino neįtikėtiną „tigro žmonos“ istoriją: vieną žiemą Antrojo pasaulinio karo metais jo vaikystės kaime, užverstame sniegu ir neprieinamame net vokiečiams, įjunksta lankytis tigras, pabėgęs iš subombarduoto zoologijos sodo, o jį globoti imasi kurčnebylė mergina.

Tea Obreht

   Užburiančiai pasakodama šeimos legendą, be kita ko, gvildenančią ir universalias netekties bei meilės temas, ir sumaniai megzdama kelių stebuklinių istorijų, – jos atrodo per daug magiškos, kad būtų tikros, – siužetus, autorė labai pagauliai ir gyvai atskleidžia šiurpų ilgų, įsisenėjusių konfliktų Balkanuose vaizdą.

   Kadangi tikrai plati ir išsami knygos anotacija turinio ir neaprašinėsiu, o tik parašysiu savo nuomonę apie ką tik (pagaliau!) baigtą skaityti knygą. 

   Nepatiko ji man. Matyt per daug buvau sudėjusi vilčių į šį romaną, tikėjausi kitokios knygos, o dabar perskaičiau ir - nieko. Jokių emocijų, jokio noro kam nors rekomenduoti, kažkoks nenusakomas nesusipratimas - nuvylė... Kas būtent? Visos tos legendos ir šokinėjimai nuo vieno pasakojimo prie kito. Nesuprasi kur atpasakojama legenda, o kur tikras įvykis.

   Visgi buvo ir šis tas gero. Žavėjo Natalijos ir jos senelio ryšys, toks artimas ir mielas. Tiesa, dar galiu pagirti šią jauną rašytoją dėl jos rašymo stiliaus ir sakinių struktūros, kurie man patiko ir įtiko. Taip pat patiko skaityti istorijas apie "bemirtį", bet tik tiek.  

   Buvo nenuoseklu ir nuobodoka, dėl to taip ilgai ir skaičiau, nemečiau vien dėlto, kad buvau pasižadėjusi sau ir draugei, jog perskaitysiu. 

Tai va ir perskaičiau :)

   

Vertinimas 3-/5