Ana Frank "Dienoraštis"

    Oficialiai. Anos Frank dienoraštis - vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų.  Slapstydamasi nuo nacių Amsterdame su šeima ir draugais, Ana rašė dienoraštį nuo 1942 m. birželio 12 d. iki 1944 m. rugpjūčio 1 d. Ji mirė Bergen - Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio.

    Vienintelis iš besislapsčiusio aštuoneto išgyveno tik Anos tėvas, kuris ir įvykdė dukters norą - paskelbė jos dienoraštį. Nuo to laiko dienoraštis išverstas į 55 kalbas, išleistas 25 mln. tiražu. Jame Ana aprašė gyvenimą slėptuvėje,  paaugliškas problemas,  gimstančius jausmus, savęs atradimą ir negęstantį tikėjimą gėrio pergale prieš blogį.

    Ilgokai teko pasukti galvą nuo ko gi pradėti aprašant knygą - tiek minčių prisikaupė, kad net suabejojau ar pavyks visas išdėstyti.

    Pirmiausia, ką noriu pasakyti, jog ją įsivaizdavau visai kitokią, galvojau, kad dienoraštis bus rašomas slapta kur nors lageryje, koncentracijos stovykloje ar pan., tačiau suklydau. Ana dienoraštį rašė "laisvėje", jei taip galima pavadinti dvejų metų slapstymąsi kontoroje, nenaudojamose patalpose, izoliuotai nuo aplinkinio pasaulio. Frankų šeima (tėvai, Ana, bei jos sesuo) apsistojo čia ne viena, drauge slėpėsi Van Danų šeima, vėliau prisijungė ir ponas Diuselis - dantistas. Besislapstančiuosius maisto produktais, buities, bei higienos reikmenimis kaip įmanydami aprūpino kontoros darbuotojai - seni draugai.

  Ana aprašinėjo ne tik karo įvykius, miesto bomardavimą, bet ir buitį slėptuvėje - dienos režimą, tarpusavio santykius, aišku mergaitė viską vertino labai subjektyviai, bent jau pačioje pradžioje, vėliau brendimas ir išgyvenimai padarė savo - Ana tapo kur kas kritiškesnė.

Ana Frank

   "Aš rami ir nepasiduodu visuotinei panikai. Man jau beveik vis tiek, ar mirsiu, ar liksiu gyva. Žemė ir be manęs suksis, aš nieko negaliu pakeisti. Kad ir kas nutiktų, turiu mokytis ir tikėti, kad viskas baigsis gerai."

  Dienoraštis nesivadintų dienoraščiu, jei nebūtų rašoma apie jausmus. Ana mums išlieja visas nuoskaudas, abejones, džiaugsmus ir nusivylimus, užsimezgančio susižavėjimo blyksnius. Mergaitė labai jautriai aprašo pabėgėlių kasdienybę - nesibaigiantį nerimą ir baimę būti atrastais ir suimtais, taip pat nemirštančią viltį, jog pagaliau baigsis karas ir jie vėl galės grįžti į savo gyvenimus, nors ir pasikeitę bei paliesti pastarųjų metų išgyvenimų, tačiau laisvi. 

   Jautri, emocionali knyga, tai ne romanas, tai istorija, pasakojimas iš pirmų lūpų. Rekomenduoju.

Vertinimas 5/5

Ekranizacija (1 dalis) :