Sveikinimai mokytojų dienos proga

                   Mielieji, mokytojai, 

 Gyvenimas susideda iš didelių ir mažų įvykių,
kurie paįvairina kasdienybę ir
kuriais matuojama gyvenimo kelionė.
Jų būna ir smagių, ir liūdnų, reikalingų ir
nereikalingų, prasmingų ir neturinčių ilgalaikės prasmės.
Tačiau tik per tai mes sužinome gyvenimo kainą ir kas jis yra. Sveikindama Jus Mokytojo dienos proga linkiu:
nepavarkite gyvenimo kovoje,
nenuleiskite rankų iškilus sunkumams ir dalinkitės savo Žiniomis, Meile ir Tikėjimu su Jums patikėtaisiais. 

Didžiausi sveikinimai Jūsų dienos proga ! ! ! 

 

P.s. Nuotaikai pakelti pridedu vieną smagią pasakaitę iš R. Černiausko "Sliekų pasakų" knygelės:

"DIREKTORIUS"

            Kitą kartą vaikai buvo geri ir paklusnus, o mokytojai neklaužados ir tinginiai. Jei vaikai ir sliekai skubėdavo į pamokas, kad išmoktų skaityti, rašyti ir skaičiuoti mediniais pagaliukais, mokytojai pasislėpdavo direktoriaus kabinete ir tingėdavo juos mokyti.

            – Nusibodo, – skundėsi Kobra, taip vaikai ir sliekai vadindavo matematikos mokytoją, kuri nuo skaičiavimo tapo pikta, išdžiūvusi ir šnypšdavo nesustodama, – šimtą metų kalu jiems tą patį, vaikai užauga, ateina į valdžią ir nebemoka sudėti, tiktai atimti.

            – Ir nereikia, – pasakė direktorius, – sudėties gali nebemokyti.

            – O rašybos? – įsiterpė Priesaga, taip vaikai ir sliekai vadindavo lietuvių kalbos ir gramatikos mokytoją. – Mokai tuos bamblius, kur rašyti nosines, jie užauga, tampa ponuliais, o tada viską daro samdyti žmonės. Kam to reikia?

            – Nereikia, – sutiko direktorius, – nosinių rašybos gali nebemokyti.

            – Aš manau, kad iš viso vaikų neverta mokyti, – staiga pareiškė Profesorius. Taip vaikai ir sliekai vadindavo fizinio lavinimo mokytoją, kuris paprastai tik sėdėdavo ant sukamos kėdutės, stebėdavo žaidžiančius mokinius ir kažką pasižymėdavo juodoje užrašų knygelėje.

            – Kaip tai? – nustebo direktorius.

            – Be vaikų mokykloje ramiau ir švariau, niekas nebėgioja, nekelia dulkių ir nereikia vėdinti klasių.

            – Tikra tiesa, – sutiko direktorius, – geriausia mokykloje, kada nėra vaikų.

            – Tai ką darome? – paklausė Boružėlė. Taip vaikai ir sliekai vadindavo katekizmo mokytoją. – Mokiniai vis vien ateis į mokyklą.

            – Neleisime, – krustelėjo Profesorius, peržvelgė blausius mokytojų veidus ir kažką pasibraukė savo užrašų knygelėje.

            – Kaip?! – paklausė visi kartu.

            – Tam yra daug būdų, bet nebūtina visus panaudoti iš karto.

            – Ką turi galvoje? – pasiteiravo direktorius.

            – Galima vaikus paklaidinti miške, paspęsti jiems spąstus, užpjudyti šunimis, išgaudyti kilpomis, susargdyti gripu ar paskelbti mūsų mokyklą pavojaus zona.

            – Neblogai, – sutiko direktorius, – tu mąstai geriau negu Kobra.

            – Kaip smagu! – suplojo rankomis Boružėlė. – Mokykloje bus tylu, vaikai nelakstys koridoriais ir nereikės vėdinti klasių.

            – Pamatysim, – sušnypštė Kobra, bet niekas jos nesiklausė. Sustoję rateliu mokytojai jau šoko džiaugsmo šokį apie mokyklos direktorių, kurį vaikai, sliekai ir net mokytojai kitaip nedrįso vadinti. O jis buvo Pašiotas, mokėjo šimtą kalbų, sudėti, atimti ir net parašė aritmetikos vadovėlį, iš kurio sliekas Zigmutis mokėsi ir iškalė daugybos lentelę iš vieneto.

            Černiauskas, Rimantas. Slieko pasaka. – Vilnius: Versus aureus, 2007.