Oficialiai. Salman Rushdie, indų kilmės anglų rašytojas, vienas garsiausių XX a.
kūrėjų pasaulyje. “Paskutinis Mauro atodūsis” - šedevras, didinga
daugiaplanė drobė, vaizduojanti keturių kartų šeimos istoriją XX a.
Indijoje. Linksmi ir tragiški įvykiai meistriškai persipynę. Tokio
fantastinio kūrinio, kur vaizdavimo jėga prilygsta Markeso, o satyros
galia Rablė prozai, anglų literatūroje seniai nėra buvę.
Šis romanas - giminės saga, pasakojama paskutinio gyvo palikuonio Moraešo Zogoibio (Mauro). Pasakojimas apima kelias giminės kartas. Mane labai stebino vaizduojamų moterų stiprybė, vyriškas grubumas (keiksmai, paleistuvavimas, rūkymas, lėbavimai ir t.t.), bei jų įtaka šeimai, vyrams, kurie, leiskite pažymėti, buvo gerokai "paspausti po padu".
"Atiduok man širdį arba išpjausiu ją iš tavo kūno. Jeigu meilė ne visas pasaulis ir dangus virš jo, tai ji niekas, blogiau už purvą."
Turiu prisipažinti - keletą puslapių praverčiau neskaitydama - taip buvo įkyrėjęs pilstymas iš tuščio į kiaurą, o dar pripinta begalė indiškų žodžių, tiesa jų reikšmės buvo surašytos knygos gale, bet nusibodo vartyti ir tikrinti, ką reiškia vienas ar kitas žodis - tai labai blaškė ir neleido įsigilinti į romaną.
"Ar raudojimas – didelė silpnybė? – klausė jis. Ar gynimasis iki mirties – didelė stiprybė?"
Tiesą sakant nusivyliau knyga, aišku istorija ir veikėjai neeiliniai, tačiau nesudomino taip kaip tikėjausi, tiesiog man visko buvo per daug... Bet nenuleidžiu rankų - pabandysiu skaityti kitą šio autoriaus knygą ("Vidurnakčio vaikai"), jei ir ji nepatiks teks prieiti išvadą, kad S.Rushdie kūryba ne man, arba bent jau ne dabar.
"Pasaulis paslaptingas ir nepažinus. O dabartis – mįslė, kurią reikia įminti."
Vertinimas 3-/5
Šis romanas - giminės saga, pasakojama paskutinio gyvo palikuonio Moraešo Zogoibio (Mauro). Pasakojimas apima kelias giminės kartas. Mane labai stebino vaizduojamų moterų stiprybė, vyriškas grubumas (keiksmai, paleistuvavimas, rūkymas, lėbavimai ir t.t.), bei jų įtaka šeimai, vyrams, kurie, leiskite pažymėti, buvo gerokai "paspausti po padu".
"Atiduok man širdį arba išpjausiu ją iš tavo kūno. Jeigu meilė ne visas pasaulis ir dangus virš jo, tai ji niekas, blogiau už purvą."
Turiu prisipažinti - keletą puslapių praverčiau neskaitydama - taip buvo įkyrėjęs pilstymas iš tuščio į kiaurą, o dar pripinta begalė indiškų žodžių, tiesa jų reikšmės buvo surašytos knygos gale, bet nusibodo vartyti ir tikrinti, ką reiškia vienas ar kitas žodis - tai labai blaškė ir neleido įsigilinti į romaną.
 |
| S. Rushdie |
"Ar raudojimas – didelė silpnybė? – klausė jis. Ar gynimasis iki mirties – didelė stiprybė?"
Tiesą sakant nusivyliau knyga, aišku istorija ir veikėjai neeiliniai, tačiau nesudomino taip kaip tikėjausi, tiesiog man visko buvo per daug... Bet nenuleidžiu rankų - pabandysiu skaityti kitą šio autoriaus knygą ("Vidurnakčio vaikai"), jei ir ji nepatiks teks prieiti išvadą, kad S.Rushdie kūryba ne man, arba bent jau ne dabar.
"Pasaulis paslaptingas ir nepažinus. O dabartis – mįslė, kurią reikia įminti."
Vertinimas 3-/5
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą