Oficialiai. Šiame kūrinyje pasakojama
lenktynininko Klerfė ir jaunos, džiova nepagydomai sergančios merginos
Lilianos Dunkerk meilės istorija. Čia rutuliojamos meilės ir mirties,
mirties ir gyvenimo, žmogaus vienatvės, dvasios stiprybės, gyvenimo
prasmės paieškų temos. Pasakojimas pasižymi lakoniškumu, tragiškų ir
komiškų epizodų kaita, gyvais dialogais. O veikėjuose kiekvienas
skaitytojas atras sau artimų, pažįstamų bruožų, gal net atpažins
save...
Iš esmės knyga patiko, gal dėl to kad Remarko, nes patinka šio autoriaus rašymo stilius, minčių "perliukai". Romane rutuliojama trapios egzistencijos tema, balansavimas tarp gyvybės, meilės ir mirties.
Bet..būtent dėl visur dominuojančio žodžio - "mirtis" man skaityti buvo sunku, slėgė, pačią ne kartą privertė susimąstyti kaip viskas yra laikina ir nepastovu.
 |
Erich Maria Remarque |
Nepatiko, nes neretai man buvo sunku suprasti kas kalba, kur, kada vyksta veiksmas, o kartais per dialogus pajusdavau tarsi skaityčiau kokią pjesę, ar žiūrėčiau prastą spektaklį - herojų sakiniuose jausdavau dirbtinumą, trūko natūraliai išplaukiančių minčių. Nežinau gal tik aš tą jutau, gal per mažai įsigilinau, bet yra kaip yra :)
Kol kas iš skaitytų šio autoriaus kūrinių šis patiko mažiausiai (nors teskaičiau tik "Laikas gyventi ir laikas mirti" bei "Vakarų fronte nieko naujo").
Vertinimas 3/5
Užkliuvo akys:
"Joje tirpo bjauriausia atminties savybė - praeities prisiminimus priimti ne kaip paprasčiausią pamoką, o kaip sustingusią dabartį. Ir dar ją kimšte prikimšti - kaip kambarį nereikalingų pasenusių baldų. Tuomet ji tampa nebe tuo, kuo iš tikrųjų turėtų būti - patyrimo užgrūdinta sąmoninga būtimi."
"Sugrįžkime žemėn ir tvirtai laikykimės jos. Šviečiant pilnačiai taip lengva nukristi. O svajonės juk neturi traukos jėgos."
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą