Anotacija. Literatūrinės Nobelio premijos laureatą José Saramago
(1922−2010), pagarsėjusį skandalinguoju romanu „Evangelija pagal Jėzų
Kristų“, visada traukė egzistencinės žmonijos problemos. Jo romanas „Kai
mirtis nusišalina”, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“,
kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną
nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje –
pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją naujųjų metų dieną mirtis
paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė!
Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp
politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet
žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos
tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų
demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo,
ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė
nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mapfija vadinama verslo
grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis.
Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į
sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo
klaida? Juk ji, sena kvėša, dabar nebegali padėti vienišam ir
nelaimingam violončelininkui, kurį netyčia įsimylėjo…
Puslapių skaičius: 216
Leidykla:
Kitos knygos, 2012
Perskaityta: 2014 07 07
Knyga: nuosava.
Tikrai pirmą kartą knyga man sukėlė tokius dvilypius ir vienas kitam priešingus jausmus. Kankinantis nepasitenkinimas autoriaus rašymo stiliumi buvo tikra priešprieša įdomiai temai ir dar įdomesniam bei netikėtam jos perteikimui. Ir tai buvo pirmas kartas kuomet taip ilgai ir nelabai noriai skaičiau tokią iš pažiūros plonytę knygą.
 |
José Saramago
|
Kaip visada norisi pradėti nuo pagirų. Mane labai maloniai nustebino mirties dingimo praktinės pusės analizė - ką daryti su niekaip nemirštančiaisiais? Kaip elgtis religijos atsovams, kurių teologijos pagrindas suteikti žmonėms viltį, tikėjimą pomirtiniu gyvenimu? Kaip nebankrutuoti laidotuvių verslui? Ir t. t.
"Mirtis įpykusi. Pats metas mums parodyti jai liežuvį."
Kuomet daugmaž išsprendžiama (su išlygomis) nemirtingumo problema tada šast ir mirtis sugrįžta, ir ne bet kaip o kone su fanfaromis - nuo šiol siunčia laiškus, perspėdama žmones, kada atvyks jų pasiimti. Ir vėl nuvilnija nepasitenkinimo, susirūpinimo banga papildyta keliomis palengvėjimo ir dėkingumo bangelėmis. Ir taip paaiškėja visiems žinomas faktas, kad niekad tai keistai būtybei - žmogui visiškai gerai nebūna...
Romane mirtis personifikuojama paverčiant ją moteriškos lyties atstove, tačiau keisčiausia, jog atrodo būtent taip kaip savo simbolikoje perteikia dauguma tautų - skeletas su gobtuvu ir dalgiu, kuris, beje irgi personifikuotas - kuklus ir retai kada save žodžiu išreiškiantis personažas. Tai štai jums ir puokštė J. Saramago "gėlių", su itin reta ir trapia gėle - meile, mirties meile žmogui.
Pati labiau mėgstu stebėti veiksmą iš šalies, o ne dalyvauti dialoge su autoriumi, tai mane kiek trikdė, buvo neįprasta. O dar tie ilgi sakiniai, pokalbiai įterpti į visą tekstą... Jaučiausi papuolusi į pelkę - gylio daug, tačiau į jį neleido pasinerti žodžių raizgalynė.
Pabaigusi skaityti bet kokią knygą visada sau pateikiu klausimą - ar skaityčiau dar šio autoriaus knygų? Apie J. Saramago knygų skaitymą galiu atsakyti - taip, bet tikrai ne greitai.
Vertinimas 4/5
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą