Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė"

   Anotacija. Iš Milano Kunderos romanas - labiau negu - kiti yra apie meilę. Tomas ir Tereza. Ar tempti ant pečių praeities naštą, kaip daro Tereza, ar vietoje jos rinktis būties lengvybę kaip Tomas ir Sabina, jo draugė ir meilužė, kuri vienintelė supranta šį mėgstantį vilioti gydytoją? Jis tyrinėja moteris, tarsi skalpeliu pjaustytų kokį medicinos tyrimo objektą. Nežinia, kas lengviau pakeliama. Paradoksų meistras Kundera siūlo į viską pažvelgti skirtingų veikėjų akimis. Netgi šuo Kareninas turi teisę į savo skyrių knygoje. Tačiau netrukus toks netikrumo persmelktas veikėjų judėjimas pasirodo esąs ir dialektinis svarstymas, svyruojantis tarp mąstymo ir poetinės beprotybės - ir naštą, ir lengvybę pasirinkti vienodai sunku...

Puslapių skaičius: 290

Leidykla: Tyto alba, 2010
Perskaityta: 2014 04 13
Knyga: nuosava.


 "Meilė – tai ne noras mylėtis (šis noras siejamas su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi)"

   Tai mano pirmasis "pasimatymas" su Milan Kundera, ir tikrai ne paskutinis (tikiuosi jis irgi norės ateiti ir pratęsti pažintį :) ). Nors pavadinimas byloja apie lengvybę, tačiau turinys toli gražu nėra lengvas, tiesiog romanu vadinti nesiverčia liežuvis, manau knygai kur kas labiau tiktų filosofinio romano titulas. 

 „Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių.“

Milan Kunderan

  Pagrindinius veikėjus - Tomą, Terezą bei Sabiną sieja ne tik meilė, bet ir vidinė kančia, jos paieškos. Iš pradžių gailėjau ir užjaučiau Terezą dėl Tomo neištikimybės (-ių). Tačiau ilgainiui prieš akis atsiskleidė kitas vaizdas - Terezai kančia patinka, ji jai artima, jai priimtinas kenčiančios, silpnos moters vaidmuo. O Tomas džiaugiasi savu vaidmeniu - Terezos visatos centro, užuovėjos, guodėjo, o už namų sienų - gundytojo. Kone "tobula" pora (negaliu nuslėpti sarkazmo). 

"Nuo kančios žmonės dažniausiai bėga į ateitį. Laiko linijoje įsivaizduoja tą brūkšnį, už kurio nustos jausti šios dienos tamsą."

   Pagrinde knygos veiksmas ir sukasi apie Tomą su Tereza, tačiau retkarčiais galvą kišteli ir charizmatiškoji Sabina - menininkė, Tomo meilužė ir ilgametė draugė, taip pat beieškanti savo vietos po saule. Moteriai "akis bado" aplinkinis kičas, netikrumas, kuriems jaučia panieką. Sabina kaip asmenybė man buvo kur kas patrauklesnė ir įdomesnė nei Tereza, pastaroji tokia silpnavalė ir šleikščiai "minkšta". Norėjosi daugiau teksto apie šią dailininkę, išsamesnio jos pasaulėžiūros pateikimo. Bet autorius diktavo kitokias "žaidimo" taisykles.

"Ten, kur kalba širdis, netinka proto pastabos. Kičo imperiją valdo širdies diktatūra." 

   Kalbant apie literatūrinę kalbą - man ji patiko, nors kartais buvo per daug užsižaista Čekijos okupacijos tema, kičo sąvokos svarstymu. Šiek tiek blaškė autoriaus pastabos - veikėjų veiksmų analizė. Bet kaip sakiau Kundera diktavo savas taisykles, beliko prisiderinti.

Vertinimas 4+/5