
Oficialiai. Iš tiesų reikia giliai įkvėpti ir atgauti amą tada, kai užverti
paskutinį knygos lapą. Dar labiau jį užgniaužia, kai žinai: kiekvienas
žodis, kiekviena eilutė ir intonacija alsuoja tikrove – tai patyrė
knygos herojus, iš gimtojo autorės kaimo kilęs Oskaras Pastioras,
ištremtasis jaunuolis Leo, kuris norėjo kuo greičiau palikti tėvų
pastogę ir kaži ką nauja patirti.
Knygoje lageris – itin praktiškas
pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių
minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti
graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti,
galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje,
veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant
barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus
– ir mainant ją į dar vieną dieną. Senelės atsisveikinant ištarti
žodžiai: „Žinau, kad sugrįši“ – palaiminimas, skydas, o gal „širdies
lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas“. Žodžiai, kurie padėjo
tverti ir grįžti.