Filmas: Gabalėlis dangaus/A Little Bit of Heaven 2011

   Oficialiai. Romantinė komedija apie merginą, kuri sužino, kad serga vežiu ir įsimyli savo gydytoją.
Mergina netiki meilę, bet sutikus simpatišką gydytoją jinai jį įsimyli. Jai diagnozuojamas vėžys, tačiau mergina nepalūžta ir džiaugiasi paskutinėmis savo dienomis su artimais žmonėmis.

Filmas: Snieguolė ir medžiotojas/Snow White and the Huntsman 2012

    Oficialiai. Tamsos ir blogio jėgos apraizgiusios visą karalystę – nei viena dvasia negali likti nepastebėta Karalienės (akt. Charlize Theron) veidrodžio. Apsupta nesuskaičiuojamos armijos, neįveikiamos pilies valdovė sužino apie jos kerams nepavaldžią Snieguolę (akt. Kristen Stewart). Grožio kulto, amžinos jaunystės troškimo ir pavydo užvaldyta moteris paveda Medžiotojui (akt. Chris Hemsworth) parnešti Snieguolės širdį. Tačiau, išvydęs tyros sielos merginą, įsimylėjęs vyras stoja jos pusėn ir pasipriešina Karalienei. Aušta didis mūšis, nes gyventi ir valdyti gali tik viena iš jų...

   Epinis veiksmo ir nuotykių filmas „Snieguolė ir medžiotojas“ privers naujai pažvelgti į legendinę brolių Grimų pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei atskleis naują šios pasakos viziją.

   Nemari gėrio ir blogio kova, aštrūs pojūčiai, nuotykiai, ir, žinoma, meilė kino ekranuos karaliaus jau pirmąją vasaros dieną.

Jo Nesbo "Raudongurklė"

   Oficialiai. Jo Nesbø – garsus šiuolaikinis jaunosios kartos rašytojas, talentingas detektyvų meistras, labiausiai išgarsėjęs vadinamaisiais Hario Hūlės ciklo romanais. 2005 m. šio ciklo romanas „Raudongurklė“ buvo pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Šis kūrinys, pasak kritikų, meniniu požiūriu – vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę ir išdavystę. Autorius drąsiai atskleidžia tamsiuosius Norvegijos istorijos epizodus ir meistriškai supina juos su šiuolaikine skandalinga detektyvine istorija, į kurią įpainioti ir aukščiausi valdžios pareigūnai.

   

Su Pasauline pašto diena!

   Yra sakoma, kad paštas atsirado tada, kai vienas žmogus pajuto, kad turi kai ką pasakyti kitam. Žinios buvo perduodamos per pasiuntinius, pradžioje žodžiu, kai atsirado raštas - laiškais. Dar žinios buvo siunčiamos paukščių pagalba.

    Lietuvoje pašto istorija skaičiuojama jau nuo XVI amžiaus. 1562 m. liepos 11 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas pavedė Kristupui Taksiui organizuoti reguliarų pašto vežimo maršrutą Vilnius-Krokuva-Viena-Venecija. Anuomet laiškai iš Krokuvos Vilnių pasiekdavo per 7 dienas. Šiandien žiniai perduoti užtenka vos kelių sekundžių, tereikia elektroninėje pašto dėžutėje nuspausti mygtuką "siųsti".

   Nežinau kaip jūs, bet aš labai vertinu ir myliu paštą, o ypač mėgstu gauti laiškus tuo senuoju būdu - rasti pašto dėžutėje ir su nekantrumu atplėšus skaityti. 

   Bet kaip bebūtų gaila dabar tokių laiškų nebegaunu... Tenkinuosi internetu užsakytų siuntinių gavimu ir pakuotės plėšymu :)  

Taigi, noriu visus pasveikinti su Pasauline pašto diena!

S.Rushdie "Paskutinis Mauro atodūsis"

Oficialiai. Salman Rushdie, indų kilmės anglų rašytojas, vienas garsiausių XX a.  kūrėjų pasaulyje. “Paskutinis Mauro atodūsis” - šedevras, didinga daugiaplanė drobė, vaizduojanti keturių kartų šeimos istoriją XX a.  Indijoje. Linksmi ir tragiški įvykiai meistriškai persipynę. Tokio fantastinio kūrinio, kur vaizdavimo jėga prilygsta Markeso, o satyros galia Rablė prozai, anglų literatūroje seniai nėra buvę.

  Šis romanas - giminės saga, pasakojama paskutinio gyvo palikuonio Moraešo Zogoibio (Mauro). Pasakojimas apima kelias giminės kartas. Mane labai stebino vaizduojamų moterų stiprybė,  vyriškas grubumas (keiksmai, paleistuvavimas, rūkymas, lėbavimai ir t.t.), bei jų įtaka šeimai, vyrams, kurie, leiskite pažymėti, buvo gerokai "paspausti po padu".

Mary Ann Shaffe ir Annie Barrows „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“

Oficialiai. Jauna rašytoja, gyvenanti Londone, pradeda susirašinėti su vienu Gernsio salos gyventoju. Pamažu jis atskleidžia salos gyventojų istorijas, vykusias karo su vokiečiais metais ir jam pasibaigus. Galiausiai rašytoja nusprendžia susipažinti su tais žmonėmis, apie kurių gyvenimą ji daug sužino iš laiškų. Nuvykusi į salą ji greit įsilieja į bendruomenę ir pamilsta jos žmones. O viename iš jų atranda tai, ko ilgai ieškojo – tyrą ir tikrą meilę.

Šiek tiek apie autores. „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“ knygos autorė, amerikietė Mary Ann Shaffer dirbo knygyne, buvo bibliotekininkė, redaktorė, tad nenuostabu, kad savo pasakojimą ji plėtoja per literatūros mylėtojų draugiją, kurios nariai – paprasti salos gyventojai – skaito daugiausia anglų, airių literatūros klasiką.

Į knygą Mary Ann Shaffer sudėjo daugelį metų kruopščiai rinktą medžiagą apie Antrojo pasaulinio karo ir pokario metus Anglijoje ir Gernsio saloje.

Rašydama knygą autorė sunkiai susirgo ir darbą pabaigė jos dukterėčia, jaunesnės kartos rašytoja Annie Barrows, kurios šiek tiek kitoks stilius jaučiamas paskutiniuose knygos puslapiuose. 

 

Sveikinimai mokytojų dienos proga

                   Mielieji, mokytojai, 

 Gyvenimas susideda iš didelių ir mažų įvykių,
kurie paįvairina kasdienybę ir
kuriais matuojama gyvenimo kelionė.
Jų būna ir smagių, ir liūdnų, reikalingų ir
nereikalingų, prasmingų ir neturinčių ilgalaikės prasmės.
Tačiau tik per tai mes sužinome gyvenimo kainą ir kas jis yra. Sveikindama Jus Mokytojo dienos proga linkiu:
nepavarkite gyvenimo kovoje,
nenuleiskite rankų iškilus sunkumams ir dalinkitės savo Žiniomis, Meile ir Tikėjimu su Jums patikėtaisiais. 

Didžiausi sveikinimai Jūsų dienos proga ! ! ! 

 

P.s. Nuotaikai pakelti pridedu vieną smagią pasakaitę iš R. Černiausko "Sliekų pasakų" knygelės:

"DIREKTORIUS"

            Kitą kartą vaikai buvo geri ir paklusnus, o mokytojai neklaužados ir tinginiai. Jei vaikai ir sliekai skubėdavo į pamokas, kad išmoktų skaityti, rašyti ir skaičiuoti mediniais pagaliukais, mokytojai pasislėpdavo direktoriaus kabinete ir tingėdavo juos mokyti.

            – Nusibodo, – skundėsi Kobra, taip vaikai ir sliekai vadindavo matematikos mokytoją, kuri nuo skaičiavimo tapo pikta, išdžiūvusi ir šnypšdavo nesustodama, – šimtą metų kalu jiems tą patį, vaikai užauga, ateina į valdžią ir nebemoka sudėti, tiktai atimti.

            – Ir nereikia, – pasakė direktorius, – sudėties gali nebemokyti.

            – O rašybos? – įsiterpė Priesaga, taip vaikai ir sliekai vadindavo lietuvių kalbos ir gramatikos mokytoją. – Mokai tuos bamblius, kur rašyti nosines, jie užauga, tampa ponuliais, o tada viską daro samdyti žmonės. Kam to reikia?

            – Nereikia, – sutiko direktorius, – nosinių rašybos gali nebemokyti.

            – Aš manau, kad iš viso vaikų neverta mokyti, – staiga pareiškė Profesorius. Taip vaikai ir sliekai vadindavo fizinio lavinimo mokytoją, kuris paprastai tik sėdėdavo ant sukamos kėdutės, stebėdavo žaidžiančius mokinius ir kažką pasižymėdavo juodoje užrašų knygelėje.

            – Kaip tai? – nustebo direktorius.

            – Be vaikų mokykloje ramiau ir švariau, niekas nebėgioja, nekelia dulkių ir nereikia vėdinti klasių.

            – Tikra tiesa, – sutiko direktorius, – geriausia mokykloje, kada nėra vaikų.

            – Tai ką darome? – paklausė Boružėlė. Taip vaikai ir sliekai vadindavo katekizmo mokytoją. – Mokiniai vis vien ateis į mokyklą.

            – Neleisime, – krustelėjo Profesorius, peržvelgė blausius mokytojų veidus ir kažką pasibraukė savo užrašų knygelėje.

            – Kaip?! – paklausė visi kartu.

            – Tam yra daug būdų, bet nebūtina visus panaudoti iš karto.

            – Ką turi galvoje? – pasiteiravo direktorius.

            – Galima vaikus paklaidinti miške, paspęsti jiems spąstus, užpjudyti šunimis, išgaudyti kilpomis, susargdyti gripu ar paskelbti mūsų mokyklą pavojaus zona.

            – Neblogai, – sutiko direktorius, – tu mąstai geriau negu Kobra.

            – Kaip smagu! – suplojo rankomis Boružėlė. – Mokykloje bus tylu, vaikai nelakstys koridoriais ir nereikės vėdinti klasių.

            – Pamatysim, – sušnypštė Kobra, bet niekas jos nesiklausė. Sustoję rateliu mokytojai jau šoko džiaugsmo šokį apie mokyklos direktorių, kurį vaikai, sliekai ir net mokytojai kitaip nedrįso vadinti. O jis buvo Pašiotas, mokėjo šimtą kalbų, sudėti, atimti ir net parašė aritmetikos vadovėlį, iš kurio sliekas Zigmutis mokėsi ir iškalė daugybos lentelę iš vieneto.

            Černiauskas, Rimantas. Slieko pasaka. – Vilnius: Versus aureus, 2007.