Anotacija. Septintame Paryžiaus rajone, prašmatniame name, susipina trijų veikėjų
likimai ir užsimezga neįmanoma draugystė tarp tikros namo sargės,
turtingų tėvų paauglės dukters bei turtingo meno mylėtojo japono. Renė
ir Paloma panašiai kalba apie laiką, grožį ir gyvenimo prasmę, abi
garbina Japonijos kultūrą.
„Aš – Renė, man penkiasdešimt ketveri, dirbu namsarge Grenel gatvėje Nr. 7, buržujų name. Esu našlė, maža, bjauri rubuilė, pėdos su išsišovusiais kaulais, ir būna rytų lyg tyčia, kai man iš burnos tvoskia kaip iš begemoto nasrų. Tačiau svarbiausia, aš taip puikiai atitinku stereotipinės namsargės paveikslą, kad niekam net į galvą nešautų, jog esu kur kas labiau apsišvietusi nei visi šie turtuoliai. Aš – Paloma, man dvylika, gyvenu Grenel gatvėje Nr. 7, turtuolių bute. Bet jau labai seniai žinau, kad galutinė stotelė – akvariumas: suaugusiųjų būties tuštumas ir beprasmybė. Iš kur tai žinau? Taip jau yra, kad esu labai protinga. Netgi išskirtinai protinga. Taigi todėl apsisprendžiau: šių mokslo metų pabaigoje, per savo tryliktąjį gimtadienį, nusižudysiu.“
Tai filosofiškas, šmaikštus, kandus, jautrumo stygas virpinantis
romanas su netikėta pabaiga. Čia kalbama apie gyvenimo džiaugsmą,
didybės įžvelgimą mažyčiuose dalykuose, žmogiškosios būties malonumus.
Pasakojimas tik iš pirmo žvilgsnio labai paryžietiškas, o iš tiesų
universalus.„Aš – Renė, man penkiasdešimt ketveri, dirbu namsarge Grenel gatvėje Nr. 7, buržujų name. Esu našlė, maža, bjauri rubuilė, pėdos su išsišovusiais kaulais, ir būna rytų lyg tyčia, kai man iš burnos tvoskia kaip iš begemoto nasrų. Tačiau svarbiausia, aš taip puikiai atitinku stereotipinės namsargės paveikslą, kad niekam net į galvą nešautų, jog esu kur kas labiau apsišvietusi nei visi šie turtuoliai. Aš – Paloma, man dvylika, gyvenu Grenel gatvėje Nr. 7, turtuolių bute. Bet jau labai seniai žinau, kad galutinė stotelė – akvariumas: suaugusiųjų būties tuštumas ir beprasmybė. Iš kur tai žinau? Taip jau yra, kad esu labai protinga. Netgi išskirtinai protinga. Taigi todėl apsisprendžiau: šių mokslo metų pabaigoje, per savo tryliktąjį gimtadienį, nusižudysiu.“
Puslapių skaičius: 400
Leidykla: Versus aureus, 2010
Perskaityta: 2015 03 14
Knyga: nuosava. |
| Muriel Barbery |
Tokias knygas, kaip ši, skaityti tikras dvasinis malonumas. Skaitai ir mėgaujiesi kiekvienu žodžiu, kiekvienu sulipdytu sakiniu. Ir, beje, tai buvo pirma knyga po ilgo laiko tarpo, kuri mane pravirkdė. Taip, verkiau.
Skaitant ne kartą pagavau save galvojant apie vieną citatą iš H. Murakami knygos - "kartais svarbiau ne būti mylimiems, o suprastiems." Ir iš tiesų atradus giminingos dvasios draugą siela pražysta. Jei bendraujant su kitu žmogumi dingsta laiko nuovoka ir apima pilnatvės jausmas - tai kažkas nuostabaus. Laukiu ir aš tokio asmens savo gyvenime, turiu jam daug ką papasakoti :)
Vertinimas 5/5
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą