Oficialiai. Iš tiesų reikia giliai įkvėpti ir atgauti amą tada, kai užverti
paskutinį knygos lapą. Dar labiau jį užgniaužia, kai žinai: kiekvienas
žodis, kiekviena eilutė ir intonacija alsuoja tikrove – tai patyrė
knygos herojus, iš gimtojo autorės kaimo kilęs Oskaras Pastioras,
ištremtasis jaunuolis Leo, kuris norėjo kuo greičiau palikti tėvų
pastogę ir kaži ką nauja patirti.
Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje, veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus – ir mainant ją į dar vieną dieną. Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: „Žinau, kad sugrįši“ – palaiminimas, skydas, o gal „širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas“. Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.
Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje, veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus – ir mainant ją į dar vieną dieną. Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: „Žinau, kad sugrįši“ – palaiminimas, skydas, o gal „širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas“. Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.
 |
| Herta Müller |
Man patinka skaityti knygas apie karą, tremtį, lagerius, nors, aišku, nieko šaunaus "skanauti" kitų skausmą ir išgyvenimus, tačiau įdomu, visgi tai istorija, kurios dėka esam tas kas esam.
Tačiau ši knyga man nepatiko. Emociškai sunki ir slegianti, na, nieko kito ir nesitikėjau, tačiau blogiausia, kad kūrinys labai monotoniškas - žodžiai "širdies lopeta", "alkis" ir "alkio angelas" lydi praktiškai kiekviename puslapyje, ilgainiui tas pradeda labai erzinti - ne kartą kilo noras užversti knygą ir nukišti į lentynos galą. O ir pats rašymo stilius sustabarėjęs, cikliškas ir nuobodus.
Taip pat drįstu mesti akmenį į vertėjo daržą - vietomis sakiniai buvo sunkiai suprantami, nelogiški, bei padriki, net perskaičius kelis kartus nebuvo aišku, ką norima pasakyti (o gal čia tik aš tokia nenuovoka?).
Gal knygą perskaičius originalo kalba pasikeistų mano nuomonė, bet deja vokiškai nipanimaju :)
Vertinimas 2/5 (tie pora taškelių už temą)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą