2013 m. liepos 30 d., antradienis

Henrikas Radauskas (1910-1970)



   Henrikas Radauskas (1910-1970) – Nepriklausomos Lietuvos lyrikas, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs išeivijoje.
   Henrikas Radauskas gimė 1910 m. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire (Novo-Nikolajevske) lankė pradžios mokyklą. 1921 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją. 1929 m. baigęs seminariją, vienerius metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 193 6m. buvo Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1937-1941 m. dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje redaktoriumi. 1944-1945 m. gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Reutlingeną. Dirbo prancūzų įstaigoje. 1949 m. atvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, nuo 1959 m. Vašingtone dirbo Kongreso bibliotekoje.
Vera ir Henrikas Radauskai Vašingtono parke.
1961 metų birželis
   Radauskas buvo uždaras, nelengvo būdo, savotiškas keistuolis ir snobas, tikras tarpukario dendis, kurio nuomonei bei pažiūroms visada pritarė vienintelis žmogus – jo žmona Vera, gimusi Sotnikovaitė. Tai svarbiausias asmuo Radausko gyvenime, mimoziškai jautraus ir pažeidžiamo poeto mūza, globėja ir besąlyginė atrama. Kai jie susipažino Teatro seminarų metu Kaune, Vera buvo didesnė „žvaigždė“ už pradedantį poetą Radauską. Kilusi iš Petrogrado aristokratų, lankiusi imperatoriškąjį baletą, ji spinduliavo elegancija ir tarytum pati buvo aukštosios kultūros įsikūnijimas. Išleidęs pirmąją savo knygą Radauskas pasipiršo šiai už save vyresnei damai ir netrukus ją vedė.
   H. Radauskas – vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų, estetas. Jo poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei garsų įvairove. Poetas gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės. 
   H. Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei – visa kūryba tarsi atskira srovė ar įvairių srovių samplaika. 
Poilsis Baltimorės parke. Vera Radauskienė, H.Radauskas
ir Alfonsas Nyka-Niliūnas
   Eilėraščius periodikoje pradėjo publikuoti nuo 1929 m., o pirmąjį poezijos rinkinį Fontanas išleido 1935 m. Šia knyga į lietuvių literatūrą Radauskas iš karto įėjo kaip brandus poetas. Čia išryškėję jo kūrybos principai – poleminis santykis su lyrine poezijos tradicija, poetinės kalbos juvelyrinis meistriškumas – išlieka ir vėlesniuose Radausko rinkiniuose, išleistuose jau emigracijoje (strėlė danguje, 1950; Žiemos daina,1955), rinktinėse Eilėraščiai (1965, joje skelbiamas ir naujos kūrybos rinkinys Žaibai ir vėjai), Eilėraščiai, 1965 – 1970 (1978). Radauskas yra parengęs Lenkiškai lietuvišką žodyną (1939 ), išvertęs į lietuvių kalbą R. Martino du Gard’o romaną Senoji Prancūzija (1938), G. de Maupassant’o, B. Schulzo prozos, J. Baltrušaičio, J.W. Goethe’s, H. Heine’s, Cz. Miloszo, B. Pasternako ir kt. autorių poezijos, yra paskelbęs recenzijų, kritikos straipsnių.
   Radauskas mirė 1970 m. rugpjūčio 27 d. Jo palaikai ilsisi Vašingtono Syder Hilo kapinėse.

Šaltiniai:

Keletas mano mėgstamiausių šio poeto eilėraščių:
                                                   LUNATIKĖ
Ji stovėjo aukščiausiam bokšte
Ir kalbėjo su mėnuliu.
Jai tarp rankų skleidėsi puokštė
Fosforinių miego gėlių.

Žemėj rėkė našlys, jos vyras,
Žemėj springo našlaičių malda.
Mėnuo buvo šaltas ir tyras
Ir liepsnojo – kaip visada.


                                         Žalios žvaigždės kvepėjo kaip rūtos,
                                         Švelnios gelmės ją šaukė vardu,
                                         Visą erdvę užliejo putos,
                                         Sukapotos aukso kardu.

                                        Mėnuo ją pripildė lyg indą,
                                        Ir nualpus, plaukais palaidais,
                                        Ji blyškia kometa suspindo
                                        Ir nuskrido elektros laidais.


                                                    VAKARAS

                                        Vakaras. Nereikia nieko,
                                        Tik sėdėti ir žiūrėt,
                                        Kaip ta saulė mus palieka,
                                        Ir lyg vakaras žėrėt.

                                        Ir matyt, kaip upėj gluosnis
                                        Atsispindi ir lanka,
                                        Ir kaip žemę ima glostyt
                                        Šilto vakaro ranka.

                                        Ir girdėt ties galva skrendant
                                        Nepažįstamus paukščius,
                                        Ir matyt į naktį brendant
                                        Kažką murmančius medžius.

                                        Taip sėdėti ir žiūrėti
                                        Be jokios, jokios minties
                                        Ir jau nieko nenorėti,
                                        Nieko, nieko, net mirties.

                                                     PASAKA

                                        Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
                                        Pro užrakintas geležies duris,
                                        Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
                                        Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

                                        Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
                                        Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
                                        Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
                                        Ir mirga margas spindulių lietus.
Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.


                                        Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
                                        Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
                                        Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
                                        Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą