2013 m. birželio 16 d., sekmadienis

Per Petterson “Vogti arklius”


   Anotacija. Knyga beveik provokuojamai lėta ir intymi; tarsi basomis kojomis eitum per svetimą pasaulį – berniukiškai aiškų ir senatviškai ramų. Tai – tarsi Norvegijos kvintesencija, tas gyvenimas šiaurėje, susidedantis iš sniego, skausmo, ramybės, vienatvės, siūbuojančių eglių ir pėdų sniege.
    Trunas atsisveikina su miestu; pasitraukia į miško namelį, kur pro langus matyti ežeras. Pasitraukia į tipišką norvegišką vienumą. Būdamas šešiasdešimt septynerių, trokšta ramios ir išmintingos vienatvės – be muzikos, televizijos, su radijo žiniomis ir kale Lyra jis nori ramiai nugyventi jam skirtą laiką. Tačiau kaimynystėje taip pat gyvena vienišas vyriškis su šunimi. Tai – berniukas iš seniai praėjusios 1948-ųjų vasaros, po kurios viskas pakrypo kitaip.

   
  Knygoje lėtai ir gan monotoniškai prieš skaitytojo akis veriasi Truno gyvenimo istorija - dabartis ir praeities nuotrupos. Apsistojęs trobelėje vienas, neskaitant šuns, vyras tikisi nugyventi likusias jam skirtas dienas. Pasinerti į vienatvę, buitį, dienotvarkę, tapti gamtos dalimi - tai būdai padedantys nugalėti artėjančios ir neišvengiamos mirties baimę (bent aš taip spėju), prailginti dienas, grąžinti į gyvenimą kontrolę. 

   Kaimynystėje apsigyvenęs vyras iš Truno praeities sujaukia planus atsiriboti, užsimiršti. Mintys vyriškį vis grąžina į tuos laikus, kada vyko didieji pokyčiai Truno gyvenime, primena tėvą, su juo praleistą laiką, pamirštus draugus, ištraukia paslėptas nuoskaudas. Knygoje mažai dialogų, daug aplinkos detalių aprašymų, pamąstymų.
   Net nežinau kaip vertinti knygą: nors ir skaitėsi lengvai, buvo keletas įdomių detalių, bet į atmintį ji man neįstrigo ir neįstrigs, ir apskritai tai gan nuobodi knyga...
(Gal tiktų amžiaus ir gyvenimo subrandintiems žmonėms?..)

Vertinimas 2/5

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą