S.Gruen "Vanduo drambliams"

Oficialiai. Istorija prasideda senelių namuose netoli Čikagos. Devyniasdešimtmetis vaidingas senis Džeikobas Jankovskis, negalintis susitaikyti su savo senatve ir bejėgiškumu, stebi netoliese įsikūrusio keliaujančio cirko gyvenimą. Buvusį veterinarą prisiminimai nuneša į trečiąjį XX a. dešimtmetį, didžiosios depresijos laikus. Ir į cirką.

Septyniolikmetį Džeikobą krizė užgriūva netikėtai ir negailestingai: per vieną dieną jis netenka ir tėvų, ir namų. Beveik baigtos veterinarijos studijos taip pat praranda prasmę – ir apkvaitęs iš nevilties gerų tėvų vaikas staiga šoka į riedantį traukinį. Pasirodo, jis pakliuvo į keliaujantį cirką. Cirko realybė už blizgučiais nusagstytos užuolaidos – skaudi: žavus ir nenuspėjamai žiaurus direktorius, bedarbiai, kiekviename mieste laukiantys laisvos vietelės, nebegalinčių dirbti juodadarbių mėtymas iš važiuojančio traukinio... Jaudinantis ir įtampos kupinas gyvenimas, į kurio verpetą patekęs Džeikobas iš geltonsnapio studento tampa cirko gyvūnų gydytoju, staigiai suvyriškėja (nesakysime, kokiomis aplinkybėmis) ir įsimyli. Netgi du kartus: žavią artistę cirko direktoriaus žmoną Marleną ir protingą, bet užsispyrusią dramblę Rozą. Prasideda blogiausias ir geriausias Džeikobo gyvenimo laikas...

„Vanduo drambliams“ – nuostabi istorija: pilna įtampos, patraukli, juokinga ir graudi – kaip tikrai geras pasaulinio lygio cirko vaidinimas. Šis pasakojimas pavergs netgi tuos, kurie nemėgsta cirko; juk argi visas gyvenimas nėra cirkas? Ypač visuotinės krizės laikais.

   Wow. Štai koks žodis sukasi perskaičius knygą. Labai subtiliai, įtaigiai ir paprastai papasakota neeilinė istorija. Seniau galvojau, na ir ko čia visi giria tą knygą...cirkas, drambliai...feee. Perskaičiau. Išvada - noriu daugiau sužinoti apie cirką, jo subtilybes ir užkulsius! O drambliai irgi jau nebeatrodo kvaili, nerangūs gyvūnai.

Sara Gruen

   Romanas mane tiesiog užbūrė, įtraukė, perskaičiau per dieną :) naktį sapnavau cirko spalvas, šviesas ir dramblius :) (gerai, kad pačiai neteko klouno vaidmuo :D ). 

  Aišku, kaip jau minėjau istorija labai įdomi, tačiau mane joje labiausiai pakerėjo detalus gyvūnų elgesio aprašymas, o dar labiau - ką jaučia, ką mąsto senas (90-93 m.) žmogus. Kaip jis jaučia blankstant atmintį, ką jaučia artėjant nebūčiai, paliktas vienas senelių prieglaudoje... 

 "Užsimerkęs klaidžioju po tolimiausius proto kampelius. Jie migloti ir nebeaiškūs. Mano protas, kaip pasaulis, kurio dujos pakraščiuose išretėja. Bet neišsisklaido, nevirsta nieku. Juntu, kad kažkas glūdi čia pat, už mano suvokimo ribos, virpa ir laukia manęs - o aš, Dieve padėk man, slystu į tą pusę, plačiai išžiojęs burną ."

Dabar belieka pažiūrėti filmą :) ar baisiai jis nutolęs nuo knygos temos? Įdomu.

Vertinimas 10/10