Jose Saramago "Kai mirtis nusišalina"

   Anotacija. Literatūrinės Nobelio premijos laureatą José Saramago (1922−2010), pagarsėjusį skandalinguoju romanu „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, visada traukė egzistencinės žmonijos problemos. Jo romanas „Kai mirtis nusišalina”, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“, kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje – pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė!

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mapfija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis.

Romain Gary "Gyvenimas dar prieš akis"

   Anotacija. „Gyvenimas dar prieš akis“ – be abejonės, vienas geriausių šio rašytojo kūrinių. Romane aprašomas žemiausių Paryžiaus sluoksnių gyvenimas. Imigrantai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, prostitutės ir suteneriai – tokia yra skurdi ir nuodėminga aplinka, kurioje auga pagrindinis romano veikėjas – berniukas Momo. Gyvendamas į pensiją išėjusios prostitutės ponios Rozos pensione, Momo išeina visą „pogrindinio“ gyvenimo mokyklą, tačiau nepaisydamas jį supančio purvo,  į pasaulį žvelgia su švelnia ironija, vilties ir meilės kupinomis akimis.

Irvin D. Yalom "Kai Nyčė verkė"

   Anotacija. Irvinas D. Yalomas - amerikiečių psichoterapeutas išgarsėjo kaip savitų literatūros kūrinių, atspindinčių jo, kaip mokslininko, psichoterapeuto ir pedagogo, idėjas ir įsitikinimus, autorius. Psichoterapijos procesas, aprašytas gyva literatūrine kalba, tapo nauju žanru, kurį pats autorius vadina psichoterapiniu romanu.
   I. Yalomas subtiliai žengdamas perėja tarp psichiatrijos ir grožinės literatūros, atskleidžia meilės, lemties ir valios dramą XIX a. Vienoje, psichoanalizės gimimo išvakarėse.
   Frydrichas Nyčė, žymiausias Europos filosofas... Džozefas Brojeris, vienas iš psichiatrijos atradėjų, slaptas susitarimas... jaunas internas Zigmundas Froidas... Rašytojas išgalvotoje situacijoje suveda šiuos herojus ir atskleidžia pramanytus santykius tarp išskirtinio paciento ir talentingo gydytojo.
   Tačiau pagrindinių veikėjų gyvenimas grįstas faktais, o svarbiausi romano dėmenys: Brojerio dvasinės kančios, Nyčės neviltis, Ana O., Lu Solomė, Froido santykiai su Brojeriu, gimstanti psichoterapija – tikrai buvo 1882 metų istorija.

Guillaume Musso "O paskui..."

   Anotacija. Būdamas aštuonerių, Natanas įžengė į šviesų tunelį, vedantį mirties link: nerdamas į ežerą gelbėti mergaitės, pats ėmė skęsti, jo širdis sustojo, ištiko klinikinė mirtis. Tačiau per stebuklą berniuką pavyko grąžinti į gyvųjų pasaulį.

   Po dvidešimties metų Natanas tapo vienu geriausių Niujorko advokatų, o atsitikimą ežere visiškai pamiršo. Jis netgi vedė ežere išgelbėtą mergaitę Melorę, dabar taip mylimą moterį, kuri jį paliko, bet kurios jis be galo ilgisi... Tačiau Natanas nežino, kad grįžusieji iš anapus nebėra tokie patys, kokie buvo prieš ten patekdami. Šiandien, kai jis yra garsus ir kai taip sekasi, jam bus lemta sužinoti, kodėl tąkart grįžo.

  Ar jis vis dar toks pat žmogus kaip visi?

  Meilės ir įtempto laukimo istorija, kelionė į nežinomybę perskaitoma vienu atokvėpiu, verčiant puslapį po puslapio, nekantriai laukiant tęsinio.

   G. Musso romane persipina emocijos ir paslaptis, ieškant atsakymo į vieną svarbiausių kiekvienam žmogui klausimų: kodėl mes čia esame?

John Green "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

   Anotacija. Šešiolikmetės Heizelės ir septyniolikmečio Ogasto meilės istorija, papasakota pačios Heizelės. Jiedu susipažino sunkiomis ligomis sergančių vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Jaunuoliai turi daug svajonių, tačiau liga (o gal žvaigždės) patvarko savaip. Per trumpą kartu jiems skirtą laiką abu ieško ir randa atsakymus į begalę klausimų apie gyvenimą ir mirtį.

  Šis pasakojimas – nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos.

Van Hautenai,

   esu geras žmogus, bet netikęs rašytojas. Pats esi netikęs žmogus, bet geras rašytojas. Iš mūsų būtų gera komanda. Nenoriu prašyti jokios paslaugos, bet jeigu turi laiko, – o aš mačiau, kad jo turi marias, – sakau, gal parašytum Heizelei nekrologą. (...)

   Štai ką rašau apie Heizelę.