Anotacija. "Kaukiantis
malūnininkas“ (1981) – aštuntas Paasilinnos romanas, išverstas į
daugiau kaip 20 užsienio kalbų, pagal jį pastatytas to paties pavadinimo
vaidybinis filmas. Pagrindinis romano veikėjas Gunaras Hutunenas –
„sutrikusios motorikos, bet auksinių rankų“ keistuolis. Pasibaigus
Antrajam pasauliniam karui jis atvyksta į kaimelį Suomijos šiaurėje, ten
nusiperka ir naujam gyvenimui prikelia seniai nebenaudojamą malūną.
Žemdirbystės būrelio patarėjos – mylimosios – padedamas užveisia
daržovių, mala avižinius miltus, tetervino sparnu apsišluoja namus, tad,
regis, gyventų kaip „normalus“ žmogus... Jei ne keistas Gunaro būdas,
išskiriantis jį iš tenykščių: vis neištveria neužkaukęs – tai
mėgdžiodamas laukinius gyvūnus ir linksmindamas miestelio gyventojus,
tai iš vienatvės, tai sėkmę įtvirtindamas, tai negalėdamas neprisidėti
prie bažnytinių giesmių.
Puslapių skaičius: 230
Leidykla: Baltos lankos, 2010
Perskaityta: 2015 01 25
Knyga: nuosava. |
| Arto Paasilinna |
Padariau klaidą, kad iš karto perskaičiusi knygą neparašiau savo nuomonės apie ją, kadangi dabar šis romanas ir įspūdžiai perskaičius jį iš mano atminties praktiškai išsitrynė. Taigi peršasi išvada, kad ši knyga man buvo nieko ypatinga ir įsimintina.
Vienintelis ryškesnis jausmas, kurį pajutau skaitydama - pasipiktinimas Gunaro kaimynų siauraprotiškumu - tamsuoliškumu, kurie praktiškai atvedė iki linčo teismo. Aišku, buvo ir gerų žmonių (o kaip gi be jų :), kurie padėjo šiam pakvaišusiam milžinui.
O galų gale - kas yra pakvaišimas? Gal ir aš kam pasirodau šiek tiek trenkta, kai prisiminusi kokį vakarykštį "bajerį" viena sau pakrizenu (ar nusižvengiu kaip bėrasis žirgelis :)).
P.S. Kas neturi savų keistenybių tegu pirmas meta į mane akmenį.
Vertinimas 3-/5
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą