Andrei Makine "Trumpų amžinų meilių knyga"

    Anotacija. "Vienintelė tikra doktrina visai paprasta. Ji kyla iš meilės vienas kitam." Andrei Makine (g. 1957 m.) – prancūzų rašytojas, gimęs Sibire. Prancūzės emigrantės anūkas jau dvidešimt penkerius metus gyvena Paryžiuje, rašo prancūziškai ir yra pirmas rusas, gavęs solidžiausią Prancūzijos literatūrinę Goncourt‘ų premiją už romaną „Prancūziškas testamentas“. Autoriaus knygos išverstos į daugiau kaip keturiasdešimt kalbų. Andrei Makine visuomet saugojo savo jaunystės paslaptis, tad „Trumpų amžinų meilių knyga“  skaitytojams galbūt praskleis jo paslapčių skraistę. 

    Šiame romane rašytojas pasakoja iš pirmo žvilgsnio nesusijusias aštuonias jaudinančias meilės istorijas. Romano pradžioje dešimtmetis našlaitis įsimyli jauną jūreivio našlę, ir ši meilė nuskaidrina varganą berniuko būtį. Knygos pabaigoje ne kartą nudegęs pasakotojas jau išmokęs be paaugliškos egzaltacijos pasiduoti lakiam amžinos meilės dvelksmui. Rašytojas kuria nepaprastai įtaigius moterų portretus. Moterys lyg kelrodžiai, žymintys tikrąjį gyvenimo kelią, tarsi šviesių peizažų ar nykių sovietinių priemiesčių įrėmintos spindinčios mozaikos. Priespauda, karas, svarbios Makine romanų temos, neišnyksta ir šioje knygoje, tačiau rašytojas žvelgia į praeitį per atstumą, o tikroji knygos dvasia – meilė – trumpa amžinybės akimirka, suteikianti laisvės ir žmogų padaranti žmogiškesnį. Pasak prancūzų kritikų, Andrei Makine  „Trumpų amžinų meilių knyga“ – tikras jausmų ir inteligencijos kondensatas, sukurtas santūriu, bet nepaprastai jaudinamu stiliumi. 

Puslapių skaičius: 144

Leidykla: Tyto alba, 2012

Perskaityta: 2015 05 03

Knyga: nuosava.

    Su pirma skaityta šio autoriaus knyga nesusidraugavau ("Prancūziškas testamentas"), kankinausi, kankinausi ir pusiaukelėje mečiau skaitymą, supratusi, kad neverta prievartauti savęs. Va taip buvo įkyrėjęs tas pilstymas iš tuščio į kiaurą ir šokinėjimai nuo vieno pasakojimo prie kito. 

    O šį romaną, „Trumpų amžinų meilių knygą“, pradėjau skaityti vien dėl to, kad taip lėmė burtai :) niekaip neišsirinkau, ką skaityti, tad beliko išsiskaičiuoti, ir papuolė būtent ši. Gal ir gerai, nes šįkart kankinausi tik pačioje pradžioje (kiek labiau dėl pirminės patirties ir nusiteikimo, o ne dėl pačios literatūrinės kalbos), paskui, palengva plaukiantis tekstas, mane pagavo ir nusinešė, gal dėl to, kad mažai buvo nukrypimų nuo temos, o gal tiesiog prie jų pripratau. 

"Mūsų meilės istorija buvo panaši į atvirukų armonikėlę, kurią išskleidžia turistams prieš nosis. Ten daugiau nieko nėra: vien saulės nutvieksti atvaizdai."

Andrei Makine

    Romanas labai poetiškas, tiesa, čia keletas romanų - vieno žmogaus su skirtingomis moterimis, palikusiomis neišdildomą įspūdį herojaus atmintyje. Kiekviena aprašyta meilės istorija savita - pradedant nekalta pirmąja vaiko meile, susižavėjimu baigiant sodria, brandžia vyro meile. 

   Knygoje karaliauja ne vien moterys. Yra čia ir kitų veikėjų, kiekvienas iš jų neša savus gyvenimo kryžius. Ne vienodo jie dydžio ir svorio, ne visi ir sugeba juos panešti visą, jiems numatytą gyvenimo kelią...

   "Yra dviejų rūšių invalidai: tie, kurie rodo savo negalią, triukšmingai praneša apie luošumą, išlupa iš mūsų privalomą užuojautą; ir tie, kurie slepiasi, tyliai neša savo kryžių, o užklupti savose tolybėse leidžia mums pajusti dvelksmą tokio gyvenimo, kurio skausmingas turtingumas mūsų, sveikųjų, gyvenimą paverčia keistai skurdžiu."

    Perskaičiusi šį romaną, supratau, kad dar grįšiu prie atidėtojo "Prancūziško testamento" :)

Vertinimas 4/5