Anotacija. Po bandymo nusižudyti Veronika stipriai pakenkia savo širdžiai ir
dabar bet kurią akimirką gali atsisveikinti su šiuo pasauliu. Niekas
nežino, kiek jai liko: mėnuo, savaitė ar tik ši akimirka... Bet
tikriausiai savaitė. Net ir seniausi psichiatrinės ligoninės gyventojai
susimąsto, žvelgdami į jauną merginą, vėl atradusią gyvenimą, kokia
trapi yra egzistencija. Juk jai liko tik savaitė, o laikrodis vis
tiksi...
Taip atsidūrusi ant slenksčio tarp
čia ir ten mergina atranda begalę nepatirtų dalykų: ji net nesistengdama
valdytis trenkia antausį senam vyriškiui, vakarais apsirengusi
plonyčiais drabužiais žiūri į žvaigždes, beprotiškai skambina pianinu,
masturbuojasi nepažįstamo vaikino akivaizdoje ir net įsimyli...
„Aš
jus pažįstu tik savaitę, ir būtų per anksti sakyti: „Aš tave myliu”.
Per anksti ir kartu per vėlai, nes man liko tik ši naktis. Bet
didžiausia vyro ir moters beprotybė ir yra meilė.”